Autorius nurodė, kad nors daugelis Afrikos žemyne buvo linkę prilyginti dekolonizaciją 7-ojo dešimtmečio nepriklausomybei, ji pasirodė šiek tiek apgaulinga – nors ir pagerino afrikiečių gyvenimą, didžiąja dalimi tai nereiškė laisvės. Greičiau šie įvykiai žymėjo kolonializmo virsmą į kitą formą. Afrikiečiai, anot jo, tapo partneriais jų pačių išnaudojimui.
P. Gatharos nuomone, šiandieninės Afrikos, priklausomos nuo Europos valstybių, likimą iliustruoja tarpukario metais sumanytas „Eurafrikos“ projektas. Šis planas turėjo pakeisti Europos kolonijinę konkurenciją dėl Afrikos išteklių „internacionalizuotu kolonializmu, kuris leistų europiečiams kartu eksploatuoti žemyną globojant tai, kas tapo ES“.
Europos šalys susitarė, kaip dalyti resursus?
Kaip pažymėjo Europos mokslininkai Peo Hansenas ir Stefanas Jonssonas iš Linkopingo universiteto Švedijoje, „Europos ekonomine bendrija (EEB) nuo pat pradžių buvo siekiama, be kita ko, racionaliai valdyti bendrus Europos kolonijinio Afrikos žemyno resursus“.
Po Antrojo pasaulinio karo daugelis Europos šalių Afrikoje įžvelgė išteklius ir rinkas, kurių joms prireikė sudraskytai ekonomikai atkurti ir tapti trečiąja pasaulio supervalstybe šalia JAV ir SSRS. Taigi Afrikos ištekliai išryškėjo diskusijose dėl Europos institucijų kūrimo.
Kaip nurodo autorius, Romos sutartis, kuria 1957 m. buvo įsteigta EEB, buvo ne kas kita, kaip Berlyno konferencijos generalinio akto prisikėlimas. Šiuo dokumentu buvo siekiama sukurti internacionalizuotą laisvosios prekybos režimą, apimantį Afriką. Berlyno konferencijoje, vykusioje prieš 135 metus, Europos valstybės susitarė dėl taisyklių, „pagal kurias jos dalysis Afriką“.
Afrika vis dar priklausoma nuo Europos
Romos sutartį dėl EEB įsteigimo pasirašė šešios Europos šalys. „Jos, neįtraukdamos nė vieno afrikiečio, pažadėjo viena kitai vienodas galimybes prekiauti ir investuoti į dabartinę 21 Afrikos šalių teritoriją“, – nurodė „Al Jazeera“ apžvalgininkas. Jo žodžiais, nors britai neprisijungė prie pirmosios EEB sutarties, jie turėjo panašių ambicijų išlaikyti savo kolonijų Afrikoje kontrolę.
Po dešimtmečio Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Haroldas Macmillanas įsakė parengti pranešimą apie Afrikos nepriklausomybės poveikį Didžiosios Britanijos prestižui ir įtakai. Taip, autoriaus teigimu, gimė Afrikos šalys, o jų gimimas išprovokavo šių šalių nacionalizmą.
Afrikietiškojo nacionalizmo tikslas, kaip apibūdino Kenijos profesorius Ali Mazrui, yra „pasiekti ir išlaikyti lygybę su Europa“. „Eurafrika“ suteikė Afrikos elitui „galimybę apsimesti lygiaverčiais kolonijų šeimininkais tarptautinėje arenoje“.
„Al Jazeera“ straipsnio autorius pabrėžia, kad dekolonizavimas nereiškia fizinio kolonizatoriaus nebuvimo – turėtų keistis ir dialogas bei tonas, o tam, kad Europa ir Afrika viena kitą laikytų lygiaverčiais partneriais, dar reikia nemažai laiko.
Rašyti komentarą