Karaliaus Pendos lobis

Tai, mokslininkų nuomone, buvo Penda - Mersijos karalius, valdęs 626-655 metais. Penda yra vadinamas „paskutiniu didžiu pagonių anglosaksų karaliumi-kariu“.

Stafordšyro lobį 2009 m. liepos 5 d. prie Hamervičo kaimo, naudodamas metalo ieškiklį, aptiko archeologas mėgėjas Teris Herbertas (Terry Herbert). Iš žemės iškasus pirmuosius auksinius daiktus, lauko savininkas Fredas Džonsonas (Fred Johnson) gavo oficialų leidimą kasinėti. Darbus vykdė Birmingemo universiteto archeologai, o juos finansavo fondas „English Heritage“. Iš viso buvo rasta per 3500 sidabrinių ir auksinių fragmentų. 2010 m. ir 2012 m. vyko papildomi kasinėjimai ir rastas dar 91 objektas.

Pagal svorį Stafordšyro lobį sudaro 5,1 kg aukso ir 1,4 kg sidabro. Įdomu, kad neaptikta kokių nors tipiškų moteriškų papuošalų ar buities reikmenų kaip indai ar stalo įrankiai. Be trijų religinės paskirties artefaktų, visą lobį sudarė ginklai ir karių amunicijos pavyzdžiai, meistriškai pagaminti ir iš brangių medžiagų.

Rasta auksinių kalavijo rankenų apdangų, daugelis jų yra inkrustuota granatais kluazonė (cloisonne) technika. Vien tik kalavijų rankenų antgalių lobyje yra 86 - tai rekordinis jų skaičius, rastas vienoje vietoje.

Lobio perlas - prabangus paauksuotas šalmas su papildomais apsaugos elementais ausims ir nosiai. Jis visas neišliko, į archeologų rankas pateko apie pusantro tūkstančio jo gabalėlių.

Dauguma jų yra paauksuotos reljefiškos šalmą dengusios folijos atplaišos (šalmo pagrindas neišliko, bet liko originalūs skydeliai ausims uždengti). Ketverius metus archeologai kruoščiai tyrė visus fragmentus ir ruošėsi šalmą rekonstruoti. Surinkti jį iš gabalėlių buvo neįmanoma, bet mokslininkai, kartu su Birmingamo universiteto juvelyrikos meno mokyklos darbuotojais, pagal išlikusius fragmentus sukūrė šalmo repliką ir šalmas atrodo iš tiesų karališkai.

Stafordšyro lobį drauge įsigijo Birmingemo muziejus ir meno galerija bei muziejus ir meno galerija „Potteries“ Stoko prieTrento mieste ir jį pasidalijo. Suma, kurią gavo lobių ieškotojas ir sklypo savininkas, siekia 3,285 mln. svarų. Nuo 2009 m. lapkričio iki 2010 m. balandžio dalis fragmentų buvo eksponuojami Britų muziejuje, o 2016 m. eksponatai „gastroliavo“ po Anglijos muziejus.

Valydami ir restauruodami radinius iš Stafordšyro lobio, mokslininkai išsiaiškino nemažai detalių apie jų pagaminimą. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad pagrindinė aukso žaliava dirbiniams buvo perlydytos Bizantijos monetos, o granatai, kuriais yra puošti kai kurie dirbiniai, tikriausiai yra iš romėnų papuošalų, o patys akmenys į Europą atgabenti iš Indijos arba Šri Lankos.

Mokslininkai nustatė, kad lobis nebuvo susijęs su laidojimu, tiesiog buvo brangenybių saugykla; jų savininkai ketino vėliau grįžti ir pasiimti savo turtą. Kai kurių archeologų nuomone slaptavietė buvo kelis kartus papildyta. Taip pat keliama hipotezė, kad lobis buvo auka dievams, nors istorikas Maiklas Liuisas (Michael Lewis) iš Britų muziejaus šios nuomonės nepalaiko: „XXI a. lieka tik stebėtis, kad kas nors gali užkasti žemėje tiek metalo dirbinių kaip auką. Tai atrodo nelogiška.“

Mokslininkai, dalyvavę projekte „Stafordšyro lobis“, šiemet pagaliau išleido radiniui skirtą monografiją, ji jau pardavinėjama nuo lapkričio 1 dienos. Monografijos autoriai nustatė, kad lobį sudarantys dirbiniai buvo pagaminti laikotarpiu tarp VI a. vidurio ir VII a. vidurio, o pats lobis užkastas 650-675 m.

Tuo metu Anglijos teritorijoje buvo kelios anglosaksų karalystės, kovojusios tarpusavyje dėl hegemonijos. Jų valdovai sudarydavo neilgalaikes sąjungas, vykdavo į karo žygius prieš kaimynus, taip pat netoliese gyvenusius piktus ir valus.

Stipriausios buvo trys karalystės: Veseksas, Nortumbrija ir Mersija, o silpnesnės - Kentas, Eseksas, Saseksas ir Rytų Anglija - dažnai tapdavo nuo jų priklausomos. Įvairiais laikotarpiais būta ir kitų, dar mažesnių, karalysčių, kurios įeidavo į didesniųjų sudėtį, priklausomai nuo jų valdovų pergalių ar pralaimėjimų.

Tuo metu Anglijoje pradėjo plisti krikščionybė, kurią platino airiai misionieriai. Anglosaksų karalių tarpusavio karai truko iki 795 metų.

Stafordšyro lobis buvo rastas Mersijos teritorijoje, todėl lobio savininko buvo ieškoma tarp jos karalių. Monografijos autoriai daro prielaidą, kad tai buvo karalius Penda, Mersiją valdęs 626-655 m. Lobio kariškas pobūdis visai atspindi karaliaus - negailestingo ir nepailstančio kario - gyvenimą.

Penda žuvo 655 m. kariaudamas su Nortumbrija. Stafordšyro lobio tyrinėtojai spėja, kad brangenybės buvo užkastos paskutiniais Pendos valdymo metais. Nors jokių tiesioginių įrodymų, susiejančių lobį su šiuo karaliumi, nėra, istorikai šią versiją laiko labai tikėtina. Kitas kandidatas - Peda, Pendos sūnus, žuvęs kitais metais po tėvo mirties. Projekto vadovas Krisas Fernas (Chris Fern) sako, kad lobis iš esmės yra karo grobis, Pendos įgytas Nortumbrijoje ir Rytų Anglijoje. Kokiomis aplinkybėmis jis buvo užkastas ir kodėl pasiliko žemėje, taip ir lieka paslaptis.

Dėl Pendos asmenybės tampa labai įdomu, kad lobyje yra daiktų, susijusių su krikščionišku kultu. Tai du kryžiai, taip pat daiktas, kurį tyrinėtojai laiko vyskupo galvos apdangalo papuošalu. Galbūt jie tiesiog buvo grobio dalis. Metraščiuose, minint karalių Pendą, vis minima, kaip jis plėšė tai bažnyčią, tai vienuolyną ir pabrėžiamas jo pagoniškas negailestingumas. Monografijos autoriai teigia, kad krikščionių religiniai reikmenys tais laikais galėjo būti naudojami kaip talismanai, apsaugantys kovoje ir padedantys pasiekti pergalę.

Taip pat reikia pasakyti, kad Penda, iki gyvenimo pabaigos likęs pagonis, nebuvo aršus krikščionių bažnyčios priešas. Jo sūnus Peda apsikrikštijo tėvui dar esant gyvam, o vėliau Penda nedraudė platinti krikščionybės net tarp savo karalystės gyventojų. Vienuolio teologo ir istoriko Bedos, vadinamo Anglijos istorijos tėvu, pasakojimuose (VI-VII a.) net galima įžvelgti savotišką pagonio Pendos pagarbą krikščionių tikėjimui: „<...> jis nekentė ir niekino tuos, kurie priėmę krikščionių tikėjimą, paskui jį žemino. Tokius žmones jis vadino niekingais padarais, nevertais Dievo, kurį tiki“.

Vienas labiausiai intriguojančių daiktų iš Stafordšyro lobio yra nedidelė auksinė juostelė (179x15,8x2,1 mm) su įrėžta citata iš Biblijos Skaičių knygos.

Tekstas iš abiejų aukso plokštelės pusių pasikartoja su nežymiais pasikeitimais: „Surge Domine et dissipentur inimici tui et fugiant qui oderunt te a facie tua“ („Pakilk, Viešpatie, tebūna išblaškyti tavo priešai, tebėga nuo tavo veido, kurie tavęs neapkenčia!“ [10:35])Antrojoje juostelės pusėje prie užrašo pridėti neaiškūs žodžiai „[a]diuie nos [.r]“.

Tikėtina, kad tai yra nepavykusio bandymo daryti įrašą liekanos ir kad ši juostelės pusė buvo apsukta į vidų, kad teksto ant jos nebūtų matyti.

Galbūt juostelė buvo pritvirtinta prie skydo arba kalavijo rankenos. Bet vargu ar karalius Penda mūšyje kliovėsi ištrauka iš Biblijos. Greičiausiai šis devizas priklausė kam nors iš jo priešininkų, patyrusių pralaimėjimą.