Pasak jo, siekiant, kad visuomeninis transliuotojas veiktų efektyviau, reikėtų vienodai rūpintis tiek jo finansų naudojimu, tiek tinkamu visuomenės lūkesčių atspindėjimu.
„Tikriausiai perteklinis komplikavimas. Ta veikla ir juridinis vienetas tarsi nepriskiriamas nei prie įmonių valdysenos pusės, nei prie grynai viešosios įstaigos valdysenos pusės, tačiau šios dvi funkcijos LRT atveju yra sudėtos į vieną“, – tinklalaidė politika.lt kalbėjo D. Misiūnas, paklaustas, kokia šiuo metu yra esminė LRT problema.
„Iš vienos pusės, ten daug pinigų, veiklos, žmonių, bet iš kitos pusės – yra labai specifinė misija. Tai, mano įsitikinimu, projektuojant valdyseną abiem dedamosios reikėtų skirti dėmesio ir įgyvendinti struktūrą taip, kad jos būtų atskirtos.
Viena funkcija – rūpintis finansų naudojimo efektyvumu, kita – rūpintis, kad visuomeninis transliuotojas atitiktų visos visuomenės lūkesčius ir atitinkamai atstovautų jai bei visuomenės interesui“, – akcentavo ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius.
– Pradėkime nuo LRT situacijos. Problemą tikriausia galima skirstyti į daugybę dalykų, bet, kalbant apie esmę, dabar valstybė turi labai gerą progą iš esmės peržiūrėti LRT problematiką. Tai kur, jūsų nuomone, yra esminė problema?
– Tikriausiai perteklinis komplikavimas. Ta veikla ir juridinis vienetas tarsi nepriskiriamas nei prie įmonių valdysenos pusės, nei prie grynai viešosios įstaigos valdysenos pusės, tačiau šios dvi funkcijos LRT atveju yra sudėtos į vieną.
Iš vienos pusės, ten daug pinigų, veiklos, žmonių, bet iš kitos pusės – yra labai specifinė misija. Tai, mano įsitikinimu, projektuojant valdyseną abiem dedamosios reikėtų skirti dėmesio ir įgyvendinti struktūrą taip, kad jos būtų atskirtos.
Viena funkcija – rūpintis finansų naudojimo efektyvumu, kita – rūpintis, kad visuomeninis transliuotojas atitiktų visos visuomenės lūkesčius ir atitinkamai atstovautų jai bei visuomenės interesui.
– Reikšdamasis viešojoje erdvėje jūs pasiūlėte dvi kolegialias institucijas: valdybą, kuri skirtų vadovą ir būtų pagrindinė kolektyvinė valdymo institucija, ir tarybą, kuri būtų, ir dabar yra, aukščiausias LRT valdymo organas. Antroji, pagal korporatyvinį valdymą, prilygtų stebėtojams, kurie orientuotųsi į tai, ar LRT gina nuskriaustuosius, skatina toleranciją, pilietiškumą, pagarbą, susikalbėjimą visuomenėje ir t.t. Teisingai?
– Taip. Iš tiesų, aš tą antrąjį, visuomenės atstovavimo elementą siūliau matyti kaip komitetą. Juk ir dabar taryba turi komitetų, vienas jų vadinasi Turinio komitetu.
Tai atsispiriant nuo dabartinės situacijos, taryba virsta valdyba, ji šiek tiek sumažėja ir pilnai personalizuojasi.
Komitetas, kuris dabar yra sudarytas pusiau iš tarybos narių ir iš vadinamųjų nepriklausomų, tampa plačia atstovavimo vieta, kur visuomenei atstovaujama jau ne 15-kos, o 17-kos narių skaičiumi, su iš anksto apibrėžtomis interesų grupėmis.
Dar vienas svarbus elementas – atranka. Aš siūlau atsisakyti delegavimo ir daryti profesionalią atranką pagal kvalifikacijos kriterijus.
– Lyg tai būtų bet kurios korporacijos valdyba.
– Taip. Arba kitas geras pavyzdys – taip, kaip yra valstybės valdomose įmonėse. Ten jau 10 metų taip atrinkinėja ir yra išmokę tai daryti.
Į komitetą, aišku, būtų šiek tiek kitokia atranka, bet vis tiek, paskyrus kvotas tam tikroms atskiroms grupės, pavyzdžiui, jaunimas, regionai, žmonės, kurie turi ribotas galimybes, ir pan.
Visa tai sustruktūravus reikėtų daryti atranką, leidžiant organizacijoms siūlyti, bet nedeleguojant, nes delegavimas – problemų pradžia.
Tai, ką turime šiandien, iš dalies yra susiję su tuo, kad deleguojama ne pagal kompetenciją, nepriklausomumą ar reputaciją, bet siunčiant saviškius.
Kažkas tiesiog įgauna galią nusiųsti į tarybą saviškius, todėl taryba kai kuriais klausimais tampa ultra aktyvi, o kai kuriuos – ignoruoja, nors pagal apibrėžimą tai yra jos atsakomybė.
– Vieną vertus, dėl to ydingo atstovavimo, delegavimo taryba tapo politine institucija, kitą vertus – fenomenaliai sutapo Seimo, nevyriausybinių organizacijų ir prezidento interesai. Tai skirtingos institucijos, kurios turėtų būti atsvara viena kitai, bet ši sutaptis tapo politine problema.
– Tikrai taip. Aišku, reikia pripažinti ir tai, kad ir pats LRT nedėjo daug pastangų, kad ta valdysena veiktų.
– Nes administracija ta situacija naudojosi ir valdė, valdo viena.
– Panašią situaciją mes dažniausiai ir matysime net ir įmonėse, nes dar nėra valdysenos brandos, kur žmonės jau pilnai supranta, kad čia yra bendradarbiavimas, nes jei tik yra galimybė apsitverti teritoriją, į kurią niekas per daug nesikiša, tai ir bus daroma.
Šiuo atveju skaidrumas ir atvirumas yra būtina sąlyga, principas, kurį aš siūlau įgyvendinti.
Svarbu, kad viskas, kas vyksta, būtų deklaruojama, pateikiamos veiklos ataskaitos, posėdžių protokolai, dienotvarkės ir t.t. Visa tai turėtų būti vieša pagal nutylėjimą.
Taip, galbūt atskirais atvejais informacija gali būti konfidenciali, bet tik kaip išimtis. Ir tada visiems būtų aišku, kaip tas dalykas veikia, nes viešumas, skirtingi interesai, struktūra – rodikliai, kurie pakeičia „myliu-nemyliu“.
Jei negalime sutarti vienas dalykas patinka ar ne, apibrėžkime kriterijus. Jeigu „A, B, C“ yra geri, tai tada viskas gerai, jeigu blogi – įgyvenkite arba paaiškinkite, kas ne taip.
Pavyzdžiui, jeigu Turinio komitetas tarybai ar valdybai teigia, kad „kai kurie rodikliai atsilieka ir reikia imtis konkrečių veiksmų“, tai valdyba su administracija ir turi jų imtis arba viešai pasakyti, kodėl to daryti neplanuoja.
– Reikėtų pridurti, kad kalbame ne apie įprastus rodiklius verslo organizacijose, bet apie pasitikėjimą, objektyvumą ir jo vertinimą, palankumą prekės ženklui ir daugelį kitų dalykų, kuriuos galima išmatuoti sociologiniais tyrimais ar kitais būdais.
– Būtent šitas būdas yra pats tinkamiausias. Yra labai daug sociologinių tyrimų, kurie skirti pajausti, pamatuoti ir pamatyti, ką galvoja visuomenė.
Juk kalbame apie visuomeninį transliuotoją. Aš manau, kad mes turime puikią bazę šiems tyrimams atlikti, juk yra mokslininkai, kurie tuo užsiima, yra ir biudžetas. Ir visiems nuo to būtų geriau.
– Tas atstovavimas, kuris yra dabar, skamba keistai, juk 8 iš 12 asmenų vienaip ar kitaip skiria politikai. Jei ne politikai, tai kiti atkeliauja iš Meno sąjungos bei bažnyčios, tačiau milžiniškos interesų grupės – regionai, verslas, kitos bendruomenės – negali turėti net minimalaus atstovavimo LRT institucijose. Ar jums kliūna šis momentas?
– Aš manau, kad tai ir parodo, jog sistema nelabai veikia. Ji ir negali veikti, jei liks tokia, kokia yra dabar. Ir tą išimtinumą kelioms organizacijos taip pat sunku pagrįsti.
Kodėl, pavyzdžiui, verslas ten nedalyvauja, nors yra labai svarbus ekonomikos ir mūsų visuomenės elementas?
Tai vėlgi suponuoja, kad turinio atstovavimas turėtų būti ženkliai platesnis. Ir aš čia kalbu būtent apie turinį, nes valdymas, veiklos ir biudžetas – kitas klausimas.
Kiek iš tiesų reikia biudžeto, kad įgyvendintum misiją? Kiek efektyvus yra dabartinis biudžeto panaudojimas? Tai šie klausimai taip pat teisingi, bet, pavyzdžiui, misijos apibrėžtumui vis dar trūksta aiškumo.
– Čia – kaip kas supranta. Man atrodo, pirmame LRT įstatymo straipsnyje aiškiai parašyta, ko jis siekia, kodėl sukurtas ir visa jo veiklos esmė.
– Taip, bet reikia atsižvelgti į tai, kad LRT veikia rinkoje, kur yra kiti žiniasklaidos dalyviai, kurie irgi kelia klausimų, kaip vyksta konkurencija.
Tai aš manau, kad reikalinga išorinio reguliatoriaus rolė, tokia pati kaip ir, pavyzdžiui, energetikos rinkoje ar prekybos sektoriuje, kur kažkas taip pat vertina, ar ta konkurencija vyksta taip, kaip ji turi vykti, ar tie dalykai nesusikerta.
– Nustatyti, koks santykis turi būti tarp pramogos, informacijos ir naudingo pažintinio turinio? Ar grynoji pramoga gali egzistuoti LRT ir pan.? Taip?
– Taip. Ir visa tai galima apspręsti viešos, atviros diskusijos būdu, matuojant iš anksto sutartus rodiklius. Aišku, eigoje jie gali keistis, bet tol, kol jie yra, reikia žiūrėti į juos, o ne leisti kažkam interpretuoti – čia patiko, čia nepatiko – ir taip taryboje žaisti žaidimus, kad surinkti „x plius vienas“ balsą.
– Inicijuoti kažkokį neutralumo tyrimą, kuris būtų pamatuojamas objektyviais rodikliais?
– Taip, ir tada jau valdyba ir administracija prisiimtų atsakomybę dėl situacijos gerinimo. Jeigu tai nepavyktų, kraštutiniu atveju ir vadovo klausimas tada būtų sprendžiamas lengviau, nes jis pagrindžiamas matavimais, kažkokia kryptimi ar galbūt jos neišpildymu.
– Dar norėčiau aptarti ISM, „Politika.“ ir ILTE organizuotą Lietuvos ekonominio potencialo tyrimą, kurio metu įvairių sričių lyderiai pagal tam tikras žaidimo taisykles ir įsikūniję į tam tikrus vaidmenis prognozavo ateitį Lietuvoje. Tyrimas buvo atliekamas pasitelkus įtampų metodą. Tai kodėl šis modelis ir ką jis atskleidžia?
– Visos strategijos dažniausiai būna panašios į kalėdinį sąrašą – ir to norime, ir to norime, ir viskas mums pavyks. Tai tokiu būdu mes nupiešiame ateitį, kur, skaitant popieriuje, nėra prie ko prikibti, bet kai reikia tai įgyvendinti – net nekyla ranka.
– Norint kažką padaryti, reikia kažką paaukoti, ar ne?
– Taip, čia ir yra esminis dalykas. Strategijoje tu turi rinktis tarp alternatyvų. Ir vienas pasirinkimas dažniausiai būna kito kaina.
Tai atliekant jūsų minėtą tyrimą, būtent šiuo pagrindu ir dėliojome pasirinkimus taip, kad bet koks strateginis apsisprendimas savyje turėtų įtampą.
Pavyzdžiui, mes turime demografijos iššūkį, mažėjančią populiaciją, bet tuo pat metu norime, kad mūsų ekonomika augtų visą laiką.
Tai jau yra įtampa, nes ekonomiką augina dirbančių žmonių skaičius. Ir jeigu jis mažėja – natūraliai kyla įtampa.
Kitas pavyzdys – jei mes teigiame, kad norime 4 dienų darbo savaitės, bet paraleliai deklaruojame, kad norime būti viena iš produktyviausių valstybių, vėl kyla įtampa, nes šie siekiai prieštarauja vienas kitam (…).
Ir šis metodas, tyrimas nėra apie kraštutinumus (…). Jis verčia nustatyti slankiklį, išdiskutuoti įtampas ir suprasti, kurios jų yra didžiausios. Aišku, dalis sprendimų, dėl kurių nesigailėsi, bus tinkami ir visiems scenarijams.
– Tarkime, biurokratizmo ir suvaržymų mažinimas. Jis tinka visais scenarijais, nes iš biurokratizmo nieko gero?
– Taip. Arba prioritetas švietimui. Yra ir tokių sprendimų, kurie yra ne tik didelio poreikio, bet ir didelės rizikos.
Pavyzdžiui, tyrimo metu buvo iškelta idėja, kad Lietuvoje reikia padaryti gėlo vandens ekonomiką – kad mes būtume valstybė, kuri kaupia ir eksportuoja gėlą vandenį.
Tai šis planas gali būti ir labai sėkmingas, bet yra ir daug neaiškumų, kurie kelia didelę riziką. Kitas geras pavyzdys – dirbtinio intelekto rinka.
Nedalyvauti šiame žaidime praktiškai neįmanoma, o tai reiškia, kad turi investuoti, kažką daryti, nepaisant to, kad dar nežinai, ką su tuo vėliau, kaip valstybė, nuveiksi.
– Ir dominuoti, akivaizdu, irgi neįmanoma, nes ištekliai – per maži.
– Net jei ir sudėtume viską, ką turime, liktume mažumoje, antrame šimtuke. Kalbant apie tyrimą ir kitas temas, tai reikia nepamiršti ir to, kad yra vadinamosios raudonosios linijos, kurių mes negalime peržengti.
Visų pirma, tai yra susiję su prieš mus vykdomu hibridiniu karu, dezinformacija, visuomenės atsparumu ir kitais priešiškų jėgų inicijuojamais dalykais, kuriuos mes turime atlaikyti.
Tai šio metodo pagrindinė užduotis ir yra identifikuoti visų tų skirtingų kategorijų veiksmus, iniciatyvas, kad diskusija eilinį kartą nevirstų į „darome viską, darome viską geriau“, bet galiausiai visa tai nugula stalčiuje. Net ir pats tyrimas buvo organizuotas tam, kad neliktų tik dokumentiniu pratimu.
– „Wargaming‘as“ ar karžaida dažniausiai naudojama kariniame kontekste. Kaip jūs su tuo susidūrėte ir kaip šis metodas atsidūrė akademiniame tyrime?
– Visų pirma, atsirado „game theory“ – žaidimų teorija, kuri ekonomikoje yra žinoma daug metų. Tai atkeliavo per žmones, kurie baigę doktorantūras grįžo iš Valstijų ir prisijungė, pradėjo dirbti ISM kolektyve.
Vėliau atsirado ir mano kolegos Pijaus Krūmino, kuris jau konkrečiai domėjosi „wargaming‘u“, asmeninis interesas. Ir taip, ši metodika kilusi iš gynybos, karinių struktūrų.
Daugiausia šiuo metodu atliekamų tyrimų vis dar daromi būtent toje srityje, bet mums kilo klausimas, o kur dar galima tai pritaikyti, ir nusprendėme, kad šis tyrimas būtų tinkama vieta.
Beje, mes jau gavome užklausų ir iš verslo, tai, greičiausiai, ir su juo padarysime panašių sesijų. Viena, ši metodika tinkama daug kur, kur reikia apsispręsti, antra – joje ne viskas priklauso nuo tavęs, yra išoriniai dalykai, kurie kartais suvokiami sistemiškai, o kartais tai tiesiog atsitiktinumas.
– Kaip tik norėjau klausti apie atsitiktinumą, kurį tyrime simbolizuoja kauliukai. Kodėl jis taip sureikšminamas?
– Pirmiausia, jis nėra absoliutus, nes pradžioje žaidėjai pasiūlo savo sprendimą, jį motyvuoja ir deklaruoja, kokio rezultato tikisi.
Tada kiti žaidėjai, sėdintys aplink stalą, vertina ir taip priskiria tikimybę, kokią jie matytų tai sėkmei.
Tokiu būdu mes apibrėžiame tos sėkmės arba atsitiktinumo lauką – kuo daugiau žmonių sprendimą, idėją palaiko, tuo didesnis šansas, kad pataikys kauliukai į rėžį, kadangi jis platesnis.
Kuo mažiau žmonių palaiko, tuo kauliukus reikia mesti tiksliau, nes tikimybės rėžis mažesnis. Tai iš dalies atsitiktinumas yra kontroliuojamas, bet bet kokiu atveju jis yra, nes taip pat gi būna ir gyvenime – sėkmingi žmonės sako, kad viską padarė patys, o nesėkmingi, kad viską lėmė aplinka.
Tai reiškia, kad tiesa yra kažkur per vidurį, bet faktas, kad buvimas tam tikroje vietoje tam tikru laiku lemia dalykus, turi įtakos tam, kaip viskas vyksta.
Kitą vertus, po kiekvieno savaitgalio pasiskaitome apie įvykius Amerikoje ir suprantame, kad tu čia gali skaičiuoti iki nukritimo, bet yra dalykų, kurių nesuskaičiuosi.
– Kaip kažkada apie Donaldą Trumpą sakė Dalia Grybauskaitė: „Predictably unpredictable.“
– Būtent. Tai ir yra kauliukai.
– Kalbant apie šį ir panašius tyrimus bei intelektualinio turinio poreikį valdžioje, ar jūs matote, kad aukščiausias vykdančiąsias pareigas valstybėje užimantys asmenys būtų suinteresuoti gauti kažkokią kolektyvinę intelektualinę pastangą, jos rezultatą?
– Iš valdžios pusės – tikrai ne. Nėra tokio poreikio. Žvelgiant platesnėje laiko perspektyvoje, reikia pripažinti, kad jo per daug ir nebuvo.
Čia gal yra brandos klausimas, nes mokslo infrastruktūra, mokslo ekosistema Lietuvoje nėra tokia jau maža – yra ir universitetų, ir mokslininkų juose, ir pagal tyrėjų skaičių mes neatsiliekame, lyginant su kitom OECD šalimis esame vidurkyje, bet jų indėlis ir įtaka politinių sprendimų priėmimui yra labai maža.
Taip yra dėl to, nes nėra poreikio. Ir tai tikrai neramina, nes vieni nežino savo darbo prasmės valstybės kontekste, o kiti priima sprendimus taip, kaip išmano.
Ir tuose sprendimuose yra fundamentinių trūkumų, nes jie trumpalaikiai. Iš vienos pusės, visi galvoja apie sekančius rinkimus, iš kitos – žvelgiant į Seimą ar Vyriausybę matyti, kad sprendimai yra paremti bendruoju išsilavinimu, kuris nėra įspūdingas.
– Aš bijau suklysti, bet man atrodo, kad iš visų ministrų pirmininkų vienintelis Andrius Kubilius jautė akivaizdų poreikį strateginiams dokumentams ir formavo tyrimų užsakymus. Ar ne taip?
– Taip, tokia tendencija buvo. Tai gal ir neįsibėgėjo iki to lygio, kokio norėtųsi, bet jeigu ta trajektorija būtų tęsiama, greičiausiai matytumėme daug daugiau intelektinio, mokslinio potencialo, įdarbinto valstybėje. Bet kokiu atveju, valstybė už visa tai sumoka, mes visi už tai susimokame.
Mokame, kad būtų universitetai, kad juose būtų tyrėjai, mokslininkai, kad jie turėtų geras darbo sąlygas ir t.t. Ir, aš manau, kad didžioji jų dalis jaustų prasmę darydami tokius darbus.
Mes tiesiog nesujungiame šių dviejų dalykų ir mūsų investicija – bergždžia, nors šiandien valstybei kaip niekada reikia visų galvų, visų įmanomų protinių pastangų.
– Ačiū labai jums už pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą