Kinijos lietuvis pasakoja apie gyvenimą siaučiant „koronai“: Be kaukės - nė vieno žingsnio

Kaip ir nusprendę papietauti kavinėje ar atvykti į darbo biurą. Bet net ir su leidimu negalima išeiti be kaukės. Tai - koronaviruso pavojaus nudažytas Šanchajaus veidas.

Apie tokią neįprastą Kinijos didmiesčiui kasdienybę „Vakaro žinioms“ sutiko papasakoti čia trejus metus gyvenantis lietuvis, architektas Mindaugas Skrupskelis. Koronaviruso epicentru tapusioje Kinijoje jau kuris laikas įvestos griežtos taisyklės gyventojams. Daugiau kaip 10 miestų karantinuoti.

Prireikus izoliuoti didelį pacientų kiekį, čia buvo pastatytos dvi ligoninės. O dalis gyventojų, siekdami išvengti koronaviruso grėsmės, kuriam laikui izoliavosi savo namuose.

Tokiame priverstiniame karantine daugiau kaip mėnesį išbuvo ir pats M.Skrupskelis. Šiandien dirbti jis jau atvyksta į įmonės biurą. Tiesa, apsaugos kaukės šiuo metu Kinijoje privalomos beveik visur. Tiek gatvėje, tiek darbe. Iki tol darbas buvo organizuojamas nuotoliniu būdu.

Norėdamas išeiti iš namų, Mindaugas turi gauti leidimą iš prie namo budinčio darbuotojo. Patekimui į darbą reikalingas kitas leidimas. Apsilankyti viešo maitinimo ar panašioje įstaigoje taip pat galima ne visiems. Telefone Mindaugas turi specialų QR kodą. Šiuo metu jis - žalios spalvos.

Tai reiškia, kad Mindaugo rizikos lygis užkrėsti kitus yra žemiausias, jis sąžiningai laikėsi namų karantino bent 14 dienų. Šis kodas dar reiškia, kad dėvėdamas kaukę vaikinas gali lankytis restoranuose, kavinėse ir kitose viešosiose vietose. Mindaugas pasakoja, kad kodas generuojamas telefone ir situacijai pasikeitus bet kada gali pakeisti spalvą. Pavyzdžiui, žmonės, atvykę į miestą, gautų geltoną kodą, tai reiškia, kad jie turi laikytis 14 dienų namų karantino. Raudonas kodas reiškia viruso nešiojimą ir privalomą hospitalizaciją.

- Kaip pavyko išgyventi mėnesį užsidarius namuose? - „Vakaro žinios“ paklausė Šanchajuje gyvenančio lietuvio Mindaugo Skrupskelio.

- Nebuvo lengva. Iš pradžių tai daugiau priminė atostogas, kurių metu galima žiūrėti filmus, skaityti knygas. Vėliau visos mintys ima suktis apie esamą situaciją. Labiausiai nerimą kelia ta nežinomybė, kada viskas baigsis. Mes nežinojome, kad po mėnesio galėsime grįžti į darbą, todėl psichologinis spaudimas buvo. Tai buvo laikas, nulėmęs nemažai pokyčių, sakyčiau, kad buvo gera proga apsvarstyti savo vertybes.

Manau, Vyriausybė žmonėms įrodė, kad valstybė gali susitvarkyti su dideliais iššūkiais ir parodė, ekstremaliomis sąlygomis jie gali veikti labai efektyviai. Be to, kinai yra iš tų tautų, kurios daug dirba ir nemažai paaukoja tam, kad uždirbtų daugiau pinigų. Manau, šiomis dienomis jie turėjo galimybę apie visa tai pagalvoti ir atrasti gyvenime kitų pomėgių.

Negaliu sakyti, kad dabar karantinas baigėsi. Mes dirbame biure, bet bendravimas vis dar labai ribotas, turime laikytis griežtų taisyklių. Mūsų biuro pastate atviros tik vienos durys. Čia atitvarais kontroliuojami žmonių srautai. Pašto siuntų ir maisto pristatymas - tik iki įėjimo į pastatą.

Atvykęs pasirašau žurnale, deklaruoju, kad neturiu simptomų, pamatuoja temperatūrą, nufilmuoja ir paleidžia. Prie biuro įėjimo gaunu naują kaukę, čia dar sykį pamatuojama temperatūra. Trečią kartą per pusvalandį. Paprašo dezinfekuoti rankas ir viskas. Galiu eiti į savo kabinetą. Sakyčiau, tai yra daugiau kompromisinis variantas tarp karantino ir normalaus gyvenimo.

- Lietuvą jau pasiekė žinios, jog Kinijoje fabrikai grįžta į gamybos procesus?

- Tai tiesa. Man atrodo, kad kinai pavargo nuo šios situacijos ir stengiasi būti optimistais. Dabar labiau jaudinuosi dėl Europos ir pasaulio situacijos, nei dėl Kinijos. Virusas plinta ir manoma, kad Kinija išsigelbėjo, todėl į tai žiūrima kiek paprasčiau. Bet Kinijoje jaučiama baimė dėl pasikartojančios viruso bangos. Mes dar nežinome, kas bus, kai virusas į Kiniją grįš iš kitų šalių.

- Toks situacijos valdymas reikalauja daug resursų: tiek žmogiškųjų, tiek materialiųjų.

- Kinijoje visuomet yra daug aptarnaujančio personalo, daug apsauginių, gatvėse tvarką prižiūrinčių darbuotojų. Tie žmonės dabar yra mobilizuoti, tad nemanau, kad tam prireikė samdyti papildomai žmonių. Jeigu būtų norima kažką panašaus įgyvendinti Lietuvoje, manau, tai nebūtų įmanoma. Kinijoje tai veikia ir tai gelbėja.

- Prieš kelias savaites su kitais lietuviais kreipėtės į Lietuvos institucijas, prašydami atsiųsti kaukių. Kokia situacija šiuo metu?

- Tą kartą išgirdome užsienio reikalų ministro poziciją, kad pagal tautybę kaukės nebus dalinamos. Gal tai yra teisinga. Kaukėmis, kiek galėjome, pasirūpinome patys, pasidalinome. Ir šiuo metu dar laukiu kelių siuntų su kaukėmis. Ir toliau ieškau, kur jų įsigyti.

Kinijoje šiuo metu viešojoje erdvėje žmonės be kaukių nevaikšto, nes tai yra draudžiama. Išėjus iš namų be kaukės, apačioje budintis apsauginis manęs tiesiog neišleistų į gatvę. Jeigu gatvėje eičiau be kaukės, sutikęs policininkas lieps ją užsidėti, be kaukės manęs niekas neįleis į jokį pastatą.

Neseniai Prancūzijos prezidentas pasakė, kad kaukės šalyje bus rekviziuojamos ir sulaikomos. Nes situacija yra ekstremali ir kaukės yra reikalingos. Kinija dalija ribotą kiekį kaukių už talonus. Daroma viskas, kad kaukės neatsidurtų spekuliatyvioje rinkoje ir žmonės iš to neuždarbiautų. Taip pat draudžiama įvežti dideles kaukių siuntas, kad kaukės nebūtų perparduodamos. Daroma viskas, kad vaistinėse visada būtų kaukių.

- Kokia situacija dėl maisto produktų?

- Būdamas karantine apsipirkti buvau turbūt 3 kartus. Užsipirkdavau daugiau ir parsiveždavau produktus namo. Kai pradėjau vaikščioti į darbą, dabar manau, kad namuose maisto turiu per daug ir kai ko suvartoti tikrai nespėsiu. Maisto trūkumo parduotuvėse tikrai nėra.

Nemanau, kad ir Lietuvoje yra poreikis kaupti maisto atsargas. Nors jeigu žmonės dėl to jaučiasi saugiau, tegul pasirūpina atsargomis. Nematau tame nieko gėdingo.

- Kinija yra kaltinama slėpusi realią viruso situaciją. Ką apie tai galvoja šalies gyventojai?

- Žmonės iš pradžių pyko. Kai mirė gydytojas, kuris buvo įspėjęs apie virusą, kilo daug triukšmo. Galų gale žmonės, persekioję šį mediką, buvo nubausti ir atleisti iš aukštų pareigų. Manau, toliau gilintis į tai nėra laiko, reikia kovoti su virusu. Kita vertus, galbūt tai buvo natūrali klaida, valdžia nesuprato, kokia tai yra grėsmė. Kaip ir Lietuvoje dabar ne visi supranta.

Lietuvoje daug kalbama apie paniką. Jos buvo baiminamasi ir Kinijoje. Tačiau žmonėms suteikta visa reikalinga informacija, aiškios instrukcijos ir planas, ką daryti. Taip neliko vietos panikai. Buvo netgi sukurtas žemėlapis, kuriame gali sužinoti, kur aplink tave nustatyti viruso atvejai. Manau, Lietuvos žmonėms taip pat reikia informacijos ir aiškių instrukcijų, kad jie galėtų pasitikėti Vyriausybe. Ir panika baigsis.

Lietuva galėtų padaryti daugiau paruošiamųjų darbų. Daug parodo konfliktai ir tarpusavio nesusikalbėjimas tarp medikų ir situacijos koordinatorių. Būdamas čia, matau, kokia rimta yra situacija. Todėl jaučiu nusivylimą matydamas, kad Lietuvoje nėra lyderystės. Laukiama, kol bus galima nukopijuoti kažkokius veiksmus nuo kitų šalių.