Latvijos prezidentas - turtuolis

Iš nevilties į neviltį

Prieš ketverius metus, 2007 metų gegužės 31 d. Latviją ištiko šokas: trečiuoju Respublikos prezidentu buvo išrinktas Valdis Zatleras.

Saeima atidavė jam 58 balsus, atmesdama Konstitucinio Teismo pirmininko Aivaro Endzinio kandidatūrą.

Tada nerimo ir abejonių apimta visuomenė svarstė, kas tas daktaras, kurį jai padovanojo Saeima. Nei V.Zatlero vardo, nei jo veiklos žmonės nepažino, jo politinių pažiūrų nepažino ir apie jas negirdėjo. Nerimą kėlė visos žinios, o ypač ta, kad kandidatą pasirinko oligarchų ketvertukas, valdantis Saeimos daugumą. Pasirinko zoologijos sodo kavinėje. Antra žinia buvo ne menkesnio svorio: kandidatas prisipažino, kad dirbdamas chirurgu ėmė “padėkas vokuose”. Ką tik pasibaigus “aristokratiškam” Vairos Vykės-Freibergos valdymui buvo akivaizdu, kad atėjo politinio maro metai.

Visus ketverius darbo metus prezidentas pasižymėjo vien tik neryžtingumu. Todėl niekas, tikrai niekas nesitikėjo to žingsnio, kurį jis žengė gegužės 28 dieną. “Ar prezidentas gali paleisti Saeimą? Niekuomet!” - kartojo politologai, neigdami išvakarėse pasklidusius gandus apie galimą tokį žingsnį.

Apsiriko visi: V.Zatleras pareiškė pradedąs Saeimos paleidimo procedūrą.

Netikėtai jis laimėjo: jo laukė ūmi meilė, nes tauta puolė kone į ašaras. Per kelias valandas pamilo bjaurųjį ančiuką, stebuklingai virtusį gulbinu. Du mobiliųjų telefonų operatoriai pranešė, kad jų tinklų apkrovimas tą gegužės vakarą ir tą naktį prilygo Naujiesiems metams.

Tuo būdu į birželio 2 d. posėdį Saeima ėjo kaip į teismą - niekuomet istorijoje nebuvo tokių rinkimų. Pirma, rinkti turėjo tie deputatai, kurių teisės rinkti pakibo ant plauko; antra, rinkti jie turėjo žmogų, kuris tai ir padarė; trečia, rinkti jie turėjo tą, kuris trokšta jų balsų. “Latvijas fakti” vadovas sociologas Aivaras Freimanis šią situaciją pavadino tiksliai ir teisingai: “Tai neįprasta šizofreniška padėtis”.

Pasmerkta Saeima. Nuo gegužės 28 d. ji jau žinojo, kad bus paleista, neišdirbusi nė ketvirčio numatyto laiko. Kokia neviltis! Kiek pražuvusių lūkesčių, kiek finansinių nesėkmių (juk ne vienas paėmė kreditą, tikėdamas puikios ketverių metų algos).

Liko tik viena: pralaimėti garbingai.

V.Zatlero šansai augo

Likus dviem dienoms iki rinkimų, įtakingiausia TV politinė laida “Kas vyksta Latvijoje?” nustatė, kad V.Zatlero populiarumas auga kaip ant mielių: savo konkurentą bankininką Andrį Berzinį jis pranoko tūkstančius kartų: beveik 5000 žiūrovų balsų prieš mažiau nei 100.

Sociologinės apklausos liudijo, kad tą savaitę per 70 proc. rinkėjų pasisakė už V.Zatlerą, o kartu ir už konstitucinę teisę rinkti prezidentą. Parlamento paleidimo procedūrą inicijavęs prezidentas tikrai laiku trenkė durimis: žmonės laukė permainų. Nauja politika beldėsi į Saeimos duris ir regėjosi, kad valdančiųjų laikas baigėsi.

Parlamentui reikėjo žengti naujos kultūros žingsnį. Tik ar buvo jis pasirengęs jį žengti?

Išrinkti V.Zatlerą, kuris paskelbė Saeimą neturinčia teisės rinkti? Rinkti prezidentą, kuris palaidos Saeimą? Ar gal atmesti, žinant, kad jis sukurs partiją ir rudenį laimės rinkimus, vis vien atimdamas iš dabartinių galiūnų valdžios vadžias?

Universiteto politologas Ivaras Yjabas paaiškino: “Mūsų Saeima dažnai primena beždžionę su automatu rankose: niekuomet nežinai, į kurią pusę ji ims šaudyti”. Ar nušaus Saeima V.Zatlerą, tuo atsikeršydama jam? Ar tai į naudą visiems?

Tą dieną dėmesys Saeimai ir neapykanta jai buvo tolygi meilei V.Zatlerui. Žmonės žiūrėjo TV ir klausėsi radijo. Tiesioginė transliacija - jėga, kurią pažinome Sąjūdžio laikais. Tai ta pati “glastnost”, tapusi nacionaliniu “viešumu”. Kai žmonės viską mato ir girdi, deputatai labiau stengiasi jiems patikti. Įtikti ir atstovauti. Nes vėl laukia rinkimai. Laimė, Parlamentas nėra kardinolų konklava, kuri užsirakina nuo pasaulio ir niekas nei girdi, nei mato, kaip išrenkamas popiežius.

Taip Latvijos prezidento rinkimai tapo tautos reikalu. Būti su žmonių favoritu - ar ne sėkmė? Jau iš pat ryto, 9.20 val., V.Zatlero rėmėjai ėmė kopti į tribūną.

Agitacija nereiškia valdžios

Iki pat 10.30 val. kalbėjo vien V.Zatlero rėmėjai. Kalbėjo kaitriai, kaip per mitingus, palaikė vienas kitą plojimais. A.Berzinio vardas nuskambėjo tik pusę vienuoliktos. “Vienybė”, palikta koalicijos narės Žaliųjų-valstiečių sąjungos, pranešė, kad atiduos visus 33 savo balsus. Kraštutiniai tautininkai taip pat pažadėjo savo 7 balsus. Vadinasi, agitacija buvo skirta 11 balsų medžioklei. Apie 12 val. nebeišlaikė nervai pačiam silpniausiam: “Vienybės” atstovas Klavas Olštinas pareiškė, kad neišrinkus V.Zatlero jis atsisakys Saeimos mandato. Pasakė ir pravirko.

Kol tautiniai idealistai naudojo visus jausmų arsenalus, A.Berzinio atstovai (oligarchai, Žalieji-valstiečiai ir daugiausiai rusų bendruomenei atstovaujantis Santarvės centras) vos kelis kartus priminė, kad V.Zatleras neturi tų nuopelnų, kuriuos jam priskiria jo gerbėjai. Esą niekuomet prezidentas nebuvo pirmose kovotojų su korupcija ir oligarchais gretose. Net pats jų dėka prezidentu tapo.

Buvo akivaizdu, kad V.Zatlerą palaiko inteligentija. Tačiau nebuvo aišku, ar ji linki jam pergalės kovoje. Būtent už prezidento krėslą. Nes keli mėnesiai - ir čia pat rudens rinkimai, ir neišrinktas prezidentu V.Zatleras gali pasirodyti kaip naujos partijos galiūnas. Kuris sutriuškins oligarchus ir atves į Saeimą tikrai naujas, šviežias jėgas.

Ir vis dėlto rinkimų aistra alsavo nacionalinės TV1 ir radijo komentatorių balsuose. Žmonės prie mikrofonų buvo už patriotizmą, ne pinigų valdžią. Jiems sunku buvo slėpti savo jausmus: keturi iš penkių nebuvo A.Berzinio pusėje.

Pergalė - naujas žmogus

14.50 val. Į Saeimos tribūną pakyla skaičiavimo komisijos pirmininkas Ilmaras Lydaka ir praneša:

- Rinkimuose dalyvavo 99 Saeimos nariai, vienas biuletenis  sugadintas... Už Valdį Zatlerą - 43 balsai, už Andrį Berzinį - 50 balsų.

A.Berziniui pritrūko vieno balso.

Nedelsiant buvo surengtas antras balsavimo turas.

16.50 val. Ilmaras Lydaka vėl pakilo į Saeimos tribūną ir pranešė:

- Už Valdį Zatlerą - 41 balsas, už Andrį Berzinį - 53 balsai.

Ketvirtuoju nepriklausomos Latvijos Respublikos prezidentu tapo Andris Berzinis.

Naujasis prezidentas, pakilęs į tribūną po penkių minučių, kostelėjo į kumštį ir tarė: “Visai praradau balsą”, ir pasakė trumpą kalbą, iš kurios į širdį krito keli žodžiai: “Visiems dėkoju už pasitikėjimą ir pagalbą... Už labiausiai intelektualią komandą... Atleiskite, jeigu ką nors padariau neteisingai... Tikiuosi, kad artimiausiu metu mes kartu galėsime padaryti daug gerų dalykų. Dėkui jums visiems”.

Po paskutinių žodžių jis nusilenkė Saeimai.

2011 m. birželio 2 d.