Viena pagyvenusi moteris,atėjusi į protesto renginį, prisipažino, jog dirba naktinėje pamainoje pašte ir ten turi galimybę skaityti įvairius laikraščius, o į mitingus eina, kad įsitikintų, kaip yra iš tiesų.
Fotografai, IT specialistai susigalvoja įvairių metodikų, kaip skaičiuoti į masinius renginius susirinkusius žmones. Jie fotografuoja minią nuo stogo ir vaizdus apdoroja specialiomis programomis. Kodėl tai svarbu? Nes tiek Rusijoje, tiek Irane, tiek Meksikoje masinių protestų dalyviams labai svarbu suprasti visuomenę, kurioje gyvena. Žiniasklaida čia aptarnauja valdžią, ir atsiranda didelis plyšys tarp visuomenės, valdžios ir to vaizdinio, kurį palaiko žurnalistai.
Tai domina ir sociologus. Vykdomi įvairūs įdomūs sociologiniai projektai, ir jie leidžia teigti, kad nėra teisinga protesto judėjimus sieti išskirtinai su politine opozicija.
Dažnai viskas prasideda nuo kurio nors piliečio susirūpinimo, pavyzdžiui, miško išsaugojimu. Jis sužino, kad yra dar žmonių, kuriems tai rūpi, ir tada ieško su jais kontaktų. Pamažu susiformuoja naujas solidarumas, keliami reikalavimai griežtėja. Naujo solidarumo susiformavimas paprastai neatsiejamas su (kad ir laikinu) miesto erdvių užkariavimu. Autoritarinėse valstybėse policija griežtai kontroliuoja viešas erdves, Vieša demonstracija tokioje situacijoje tampa ypatingos svarbos reiškiniu, paprastai apsuptu policijos, tačiau tos apsupties viduje svaiginanti laisvės erdvė. Tuo galima paaiškinti vis didėjantį viešų erdvių „užėmimo“ populiarumą visame pasaulyje. Ar tai būtų „kritinė masė“, ar dviratininkai, ar politiniai disidentai – visais atvejais stengiamasi susirinkti kartu, pajausti vienas kitus, Internetas negali padovanoti tokio pat intensyvumo bendrystę.
Pastaruosius keletą metų sociologai teigia, kad senus socialinius judėjimus pakeitė nauji. Dabar jau siekiama ne pakeisti visuomenę, pateikiant jos pertvarkos programą, galvojant apie jos ateitį. Dabar dauguma žmonių nori pakeisti dabartį per išgyvenamą protesto bendrumą. Protestai, akcijos daugumai tampa ne priemone, bet tikslu. Aišku, čia negalima daryti per plačių apibendrinimų, tačiau akivaizdu, jog gerokai padaugėjo akcijų, kurių tikslas – nebūtinai išsakomas viešai – susirinkusiesiems pasidžiaugti bendrumu, geriau pažinti vienam kitą. Galima kalbėti apie „smalsumo“ akcijų bumą.
Galima tvirtinti, kad plati protesto akcijų banga Rusijoje 2011–2013 metais nebuvo visiška nesėkmė. Daugumoje atvejų žmonės ėjo į demonstracijas ne todėl, jog žinojo, kokios pertvarkos reikia, ne dėl pritarimo konkrečiam ideologiniam projektui, bet bandydami geriau suprasti, ko patys nori, ko galėtų norėti, ką galvoja kiti. Akcijos davė naują impulsą politiniams ginčams.
Aišku, kelias valandas ar net kelias dienas, savaites užimta vieša erdvė negali būti pakankamas pakaitalas atvirai visiems stabiliai viešajai erdvei. Tačiau ir tokie laikini susirinkimai palieka savo pėdsakų. Susiformavo naujos socialinės jungtys: ne tik tarp piliečių, bet ir tarp socialinių mokslų ir piliečių, tarp ekologinių klausimų ir politikų. Ar šios jungtys įgalins piliečius būti aktyvesnius ir solidaresnius? Šis klausimas lieka atviras, kaip ir tas, ar susiformuos kritinė masė piliečių, kurie sugeba išlaikyti nepriklausomybę tiek nuo valdžios, tiek nuo opozicijos, norinčios palaikymo, bet neketinančios įsiklausyti į kitas nuomones?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą