Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos

Į Klaipėdą seneliai atvažiavo iš Kėdainių apie 1952-uosius. Pokariu, kai Klaipėdoje neliko vietinių gyventojų, kapinių koplyčia buvo perduota stačiatikiams. Mano senelis gavo paskyrimą joje tarnauti", - pradėjo savo pasakojimą žinoma uostamiesčio architektė Margarita Ramanauskienė.

Pati Margarita gimusi Vilniuje. Ten gyveno jos tėvai ir iki šiol gyvena viena iš dar trijų seserų.

"Mano tėvai buvo tipiška tarybinė šeima. Abu tėvai dirbo. Motinystės atostogų tada moterims niekas neduodavo. Todėl vyresnioji sesuo nuo gimimo augo pas senelius. Jos net pirmoji kalba buvo rusų. Po poros metų gimiau aš. Po to dar dvi seserys dvynės. Mes visos keturios seserys ir dar pusbrolis (mamos sesers sūnus) visas vasaras praleisdavome pas senelius. Tada man Klaipėda buvo tarsi stebuklų vieta, geriausia ir gražiausia pasaulyje", - kalbėjo M. Ramanauskienė.

Vaikystės rojus

Pašnekovės seneliai pokariu gyveno name prie cerkvės. Tas namas ir dabar cerkvei priklauso. Tik tada jame, pasak M. Ramanauskienės, nebuvo jokių patogumų, seneliai kūrendavo krosnis, naudojosi bendra virtuve su kitais gyventojais.

"Kiekvieną rytą senelis cerkvėje vesdavo pamaldas ir mes jose dalyvaudavome. Turėjome savo kampelį choruose, kur žaisdavome. Koplyčioje buvo juntama švara, tvarka, ramybė, palikta liuteronų. Lubos koplyčioje buvo baltos, be jokių tapybų.

"Kai rengėme Skulptūrų parko tvarkymo projektą, norėjome, kad jame atsispindėtų istorija. Šioje fotografijoje į akis krenta tuščia vieta ant cerkvės sienos. Šioje vietoje kadaise koplyčios sieną puošė laikrodis. Projekte numatyta analogišką laikrodį sugrąžinti", - sakė architektė Margarita Ramanauskienė.

Žmonių bažnyčioje būdavo labai daug. Žinoma, nemaža dalis jų ateidavo slapta. Senelis bažnyčioje turėjo atskirą kambarį, kuriame išklausydavo žmones. Aš tai vadinu psichologine pagalba, nes senelis buvo toks žmogus, kokių reta, nuostabus žmogus. Žmonės pas jį galėdavo ateiti bet kada ir ateidavo. Visada senelis jiems skirdavo laiko, išklausydavo, paguosdavo ir mes žinojome, kad jeigu pas senelį atėjo žmonės, tai jie užsidarys tame kambaryje ir kalbės.

Teko matyti ir kaip senelis vaikus krikštija, tačiau ir tai vykdavo dažniausiai tame slaptame kambaryje.

Atsimenu laidotuves, kad mirusieji buvo šarvojami bažnyčiose, tačiau mūsų dažniausiai neleisdavo. Matyt bijojo, kad išplepėsime, nes dauguma tų apeigų vykdavo slapta.

Pasivaikščioti į kapines mes niekada neidavome ir kapinių vaizdai neišliko mano atmintyje. Man net keista klausyti, kaip kiti prisimena ir kaip antkapiai atrodė, ir kitas smulkmenas.

Seneliai mums apie tai nieko nepasakodavo, nevertė eiti ir į cerkvę, net poterius aš išmokau pati ir jau vyresnė būdama, seneliai nemokė.

Matyt, buvo labai prigąsdinti. Juk juos bet kada galėjo ištremti. Religija tada buvo vadinama "opiumu liaudžiai", o bažnyčios tarnai - išlaikytiniais. Jie buvo "blogis", kuris netarnavo sistemai. Tarybų valdžia išgalvojo net paniekinantį, religiją menkinantį žodį "popas" stačiatikių šventikams pavadinti.

Vėliau man senelis papasakojo, kad jis kiekvieną mėnesį privalėjo apsilankyti Vykdomajame komitete ir pateikti ataskaitą, kas ir kodėl lankėsi cerkvėje, tačiau nieko jis jiems nepasakodavo. Tas, kas vykdavo slaptame kambarėlyje, ten ir likdavo.

Įdomu, kad toje pat šventovėje po stačiatikių pamaldų rinkdavosi ir liuteronai. Tik jie melsdavosi atsisukę ne į ikonostaso, o į priešingą - chorų pusę.

Šventoriuje sėdėdavo ubagai, dauguma - neįgalūs žmonės. Babulė mums duodavo po 5 kapeikas ir mes jiems išdalindavome."

Nuostabūs senelių santykiai

M. Ramanauskienė prisimena, kad prie cerkvės augo didžiulis sodas. Jame buvo fontanėlis, gėlynai, augo vynuogynai, alyvų, jazminų krūmai. "Babulė turėjo katę Murką. Mes su ja žaisdavome kieme. Turėjome ir draugų. Ten gyveno Žukauskai, Vytautas ir Rimukas. Su jais draugavome. Įdomu, kur jie vėliau dingo...

Daržų seneliai neturėjo, viską Senajame turguje pirkdavo. Kiekvieną rytą babulė važiuodavo į turgų. Kuri iš mūsų būdavome geriausia, tai leisdavo ją lydėti. Sėsdavome į 5 maršruto autobusą, važiuodavome į turgų, apsipirkdavome visko, ko reikia. Kai grįždavome, dėdulė jau žiūrėdavo pro langą, kad pasitiktų ir padėtų sunešti visus pirkinius į namus.

Margaritos sesė Irena prie cerkvės. Dešinėje matyti ir senelių namo fragmentas.

Labai graži pora buvo mano seneliai. Aš tokių gražių santykių, kokius jie puoselėjo, tarp žmonių nebuvau mačiusi. Labai didelė pagarba vienas kitam ir meilė tarp jų sklandė ore. Jie visada vienas kitam padėdavo.

Babulė su mumis, visomis keturiomis anūkėmis ir dar pusbroliu, kiekvieną dieną važiuodavo prie jūros. Keldavomės į Smiltynę. Iš vakaro babulė visada paruošdavo pietus, o mes dengdavome stalą svetainėje. Viskas buvo daroma gražiai. Babulės maistas buvo pats skaniausias. Ji gamindavo labai gardžius kotletus, mėsos troškinius. Visada būdavo sriuba, antras patiekalas ir desertas. Desertas būdavo musas, ledai, kompotas.

Per šventes pas senelius suvažiuodavo visi stačiatikių hierarchai. Atsimenu, kad didžiausi priėmimai vykdavo per Žolinę. Ir jiems vaišes ruošdavo babulė", - dalijosi prisiminimais M. Ramanauskienė.

Paskutinis dinastijos šventikas

M. Ramanauskienės senelis Nikolaj Vasiljevič Nedzvetskij buvo kilęs iš šventikų dinastijos. "Senelio šeimoje vyrai nuo senų laikų buvo šventikai. Kilimo jie iš Baltarusijos, tačiau jau senelio senelis tarnavo Lietuvoje, Šiauliuose. Senelio tėvas taip pat buvo šventikas ir tarnavo stačiatikių cerkvėje Vievyje. Ten yra šeimos kapas, kuriame jis ir palaidotas. Senelis užaugo didelėje šeimoje, tačiau ji išsiblaškė po pasaulį. Viena sesuo atsidūrė Brazilijoje, kita - Venesueloje, o pats senelis baigė seminariją (tik, deja, nežinau kur) ir buvo paskirtas tarnauti į Kėdainius. Dar prieškariu jis ten dirbo cerkvėje ir dėstė tikybą vaikams mokykloje.

Babulė buvo rusė. Jos mama buvo Ana Not - vokietė, o tėvas - rusas iš Sankt Peterburgo. Prosenelis buvo geležinkelininkas ir gavo paskyrimą į Kauną. Kaune gimusi ir užaugusi babulė ir susipažino su dėdule. Kėdainiuose jiems gimė mano mama, ji ten ir lietuvišką mokyklą baigė, o jos sesuo jau gimė Klaipėdoje.

Dukroms dėl tėvo profesijos tarybinėje santvarkoje buvo sudėtinga. Baigusi mokyklą su pagyrimu mama negalėjo studijuoti ten, kur norėjo. Įstoti galėjo tik ten, kur buvo pažįstamų. Įstojo studijuoti biologiją. Mamos sesuo, baigusi K. Donelaičio mokyklą su aukso medaliu, taip pat negalėjo pasirinkti norimų studijų. Įstojo studijuoti geografiją. Jų gyvenimai buvo sulaužyti, tačiau joms niekada nebuvo gėda dėl savo šeimos.

Tėvas Nikolaj Nedveckij buvo šventiku 35 metus iki pat mirties. Jis mirė 1983 m. Klaipėdoje. Paskutiniais metais jau sunkiai sirgo, gulėjo ant patalo, o babulė jį slaugė. Babulė po senelio mirties išvažiavo pas dukrą (mano mamą) į Vilnių.

Vienintelis giminės pratęsėjas vyras - mano pusbrolis - tapo mediku. Taigi dėdulė užbaigė ilgus metus besitęsusią šeimos tarnystę Dievui.