102 metų senolė: "Nesu niekada apsvaigusi galvelės"

12 metų tremtyje Sibire išbuvusiai ir Antrąjį pasaulinį karą iškentusiai aplinkinių kaimynų Maryte vadinamai senolei energijos, humoro jausmo ir teigiamo požiūrio į gyvenimą galėtų pavydėti net jaunimas.

"Savaitės ekspreso" žurnalistai nusprendė apsilankyti pas šią ilgaamžę moteriškę namuose ir išsiaiškinti, koks gi tas jaunatviškumo eliksyras.

Ant kojų - nuo 5 ryto

"Mano rytas prasideda apie 5 val. Pabundu ir kone kasdien darau mankštelę - lovoje tarsi dviratuko pedalus suku iškėlusi kojas, atlieku įvairius tempimo pratimėlius, prajudinu sąnarius. Prieš dvidešimt metų dar bėgiodavau miške.

Tiesiog nuvažiuodavau į mišką ir tekina pasileisdavau į gilumą. Miške, o ne kur stadione tai dariau dėl to, jog buvo šiek tiek sarmata.

Nenorėjau, kad kas matytų ir juoktųsi. O tai pasileistų kalbos: "Ką čia ta močiutė bėgioja, išvis išprotėjo", - šypsodamasi pasakojo 102 metų senolė.

Ji "Savaitės ekspreso" žurnalistus savo namuose, dviejų kambarių bute Rumpiškės kvartale, pasitiko su vaišėmis - garuojančia arbata, medumi ir įvairiais skanėstais - meduoliais, saldainiais, šokoladu.

"Tik nemirkykite medaus į karštą arbatą, o geriau užsikąskite jį šaukšteliu. Taip kur kas sveikiau - medus nepraras gerųjų savo savybių. Šiuos patarimus skaičiau spaudoje", - prasitaria Marytė.

Netrukus šypsodamasi priduria: "Aš mėgstu kamandavoti. Paklausykite, ką sakau, bet darykite kaip jums geriau."

Marijona Gricienė 1953 metais Irkutsko srities miške.

Marytės namuose į akis krenta krūvos spaudos, senovinių žurnalų, įvairių knygų.

"Daugelis klausia, kaip aš taip gerai matau be akinių. O aš jiems duodu paprastą receptą: reikia valgyti morkas. Kasdien klausau radijo, skaitau spaudą ar knygas, tačiau televizoriaus nežiūriu - nėra kada", - kalbėjo senolė.

Marytė kartkartėmis nusiperka ir naujos literatūros apie žmogaus fiziologiją ir sveiką gyvenimo būdą. Mums į akis krito knyga "Sveiki kaulai, raumenys ir sąnariai. Kaip išlikti veikliems ir lankstiems visą gyvenimą".

"Skaitau tai, kas man įdomu ir naudinga. Šią knyga pirkau knygyne. Jau perskaičiau. Padovanosiu jums, paskaitykite ir daug sužinosite", - ištiesusi ranką geraširdė senolė įteikia mums šią knygą.

Pasiteiravus, ar kada apsilanko pas gydytojus, Marytė šypteli: "Kartais nueinu, tačiau juk gydytojai vaistų nuo mirimo neturi - juk ir patys medikai miršta. Tablečių kažkiek geriu, tačiau retai - skūpauju. Svarbiausia gyvenime atrasti veiklą, kuri patinka, nes būtent džiaugsmas ir judėjimas pailgina gyvenimą."

Kasdienis ritualas - kelionė autobusu

M. Gricienė kas rytą po mankštos įsijungia radiją.

"6 valandą ryto tradiciškai klausausi Tautinės giesmės, po to - žinios, oras. Būtent orų prognozės man labai svarbios, kadangi pagal prognozes sprendžiu, kaip man rengtis, kad nesušalčiau sode. Esu tikra šaltišė", - teigė pašnekovė.

Tremtyje Sibire. Marijona su vyru Marcelinu ir mažuoju tremtiniu pusbroliu Rimantuku.

Ji kiekvieną rytą 7.30 val. tipena į stotelę, sėdasi į VšĮ "Klaipėdos keleivinis transportas" dvidešimt aštuntuoju numeriu pažymėtą autobusą ir vyksta į savąjį kurortą - Šernų sodų bendriją. Vakare šis maršrutas kartojasi - tik atvirkštine tvarka.

2019 metais "Vakarų ekspresas" šias keliones Marytei nusprendė palengvinti - kompensavo autobuso bilietų išlaidas. Ji naudojasi elektroniniu bilietu.

"Man tai - itin džiugi dovana. Juk pensijos Lietuvoje nėra didelės, o kiekviena tokia pagalba - labai reikalinga. Juk į sodą vykstu kasdien, tad tokia parama mano amžiaus senolei - labai vertinga", - širdingai dėkodama "Vakarų ekspresui" sakė Marytė.

Ką augina sode?

Šernų sode Marytė turi 6 arų žemės sklypą, šalia - vasarnamis su rūsiu.

"Auginu obuolius, bulves, braškes, česnakėlius... Sodas ir ten užaugintos gėrybės man - tarsi atgaiva sielai. Tik yra viena bėda. Kaimynai laiko katinus. Jie tuštinasi mano žemės lopinėlyje. Aš kartais sakau taip: visas okupacijas išgyvenau, tačiau man katinų okupacija iki šiol nesibaigia. Juokauju, kad katinai labai geri: patys patręšia, patys palaisto ir patys žemę sulygina, užkasa. Man belieka tik sodinti", - su ironija kalbėjo pokalbininkė.

Marytė iš sodo į namus nuolat parsiveža gėlyčių. "Šernai" man yra kaip kurortas, kaip atgaivos uostas. Čia aš ir pavargstu, ir pailsiu, pabūnu gamtoje, susitinku su puikiais sodo kaimynais", - sako ji.

"Sode laiką leidžiu jau 50 metų ir be to savo gyvenimo nebeįsivaizduoju. Buvimas gamtoje tarp gėlių ir augalų man - tarsi laisvės pojūtis. Neapsakomas malonumas skanauti savo užsiaugintus obuolius, kriaušes, braškes, pajusti malonius gėlių kvapus..." - atviravo Marytė.

Ji iš sodo parsitempia krepšį ant ratukų sodo gėrybių, pavaišina kaimynus ir savo drauges.

"Daržovių ir vaisių užsiauginu pati, tad pensijos užtenka - per daug pinigais nesišvaistau. Nueinu į ūkininkų turgelį, nusiperku kalakuto kauliukų, išsiverdu sriubytės, ir užtenka keliems kartams. Dar sode sukremtu kokį sumuštinuką ar obuoliuką, lašinių su česnaku, ir užtenka. Taip ir išgyvenu. Gyvenime mačiau visko: ir grožio, ir turtų, Sibire nuo pavasario iki žiemos degančius miškus, išgyvenau ir Antrąjį pasaulinį karą, tad jokie sunkumai man nėra baisūs. Svarbiausia tai, kad vėl gyvenu savo gimtojoje Lietuvoje. Svarbiausia, kad Lietuva - laisva. Man tai - didžiausia vertybė", - sakė nacių ir sovietų okupacijas patyrusi 102 metų senolė.

Apie žalingus įpročius

Prakalbus apie ilgaamžiškumą, Marytė svarstė: "Joks teismas nenubaudžia žmonių taip, kaip jie patys save baudžia. Kalbu apie žalingus įpročius: rūkalus, degtinę ar, neduok Dieve, narkotikus. Aš niekada gyvenime nesu traukusi dūmo, niekada nepiktnaudžiavau ir taurele. Nesu niekada apsvaigusi galvelės. O kam gi nuodyti save?"

Netrukus pridūrė: "Per gimtadienį į kavą ar arbatą įsipilu valgomąjį šaukštą konjako ir su tortu išgeriu. Daugiau nereikia."

Senolė mėgsta skaityti knygas. Jos namuose - krūvos knygų ir žurnalų.

Ji teigia, kad ir pensijoje liūdėti ir nuobodžiauti neturi kada.

"Turiu tiek veiklos, kad diena prabėga akimirksniu. Nors ir keliuosi anksti, tačiau miegoti dažniausiai einu tik prieš vidurnaktį - maždaug 23.30 val. Be 23 val. miegoti jau niekada neinu... Šiltuoju metu didžiąją laiko dalį užima sodas, o žiemą - kiti reikalai: atsikeliu anksčiau, sniego daug, tai nušluoju, nukasu laiptinę. Išeina kaimynai ir sako: "Ką čia jaunimas veikia? O aš atsakau: jūs ilsėkitės prieš darbą, o aš sportuoju, grynu oru kvėpuoju, kartu galiu nušluoti ir laiptus, kad nepaslystumėte. Man gi nesunku. Nemėgstu sėdėti rankas sudėjus be darbo, be veiklos. Toks jau mano gyvenimo būdas. Kaip studentai sako: "Lekia dienos kaip patrakę, valandos - risčia, pilnos knygos teoremų, o galva - tuščia", - šypteli geru humoro jausmu ir puikia atmintimi pasižyminti senolė.