Atia, Indija

Po 4 mėnesių, praleistų Indijoje, iš kurių 3 - griežtame karantine ašrame Pietų Indijoje, kai niekur iš uždaros teritorijos neturi teisės išeiti, praėjusią savaitę Rolanda pagaliau grįžo namo.

"Daugelis manęs klausia, kokios emocijos užplūdo po tiek laiko pagaliau pravėrus namų duris. Keista, bet viskas buvo taip natūralu, atrodo, kad net niekur nebuvau išvykusi. Neprireikė net adaptacinio periodo. Tik prabudusi naktį vis dar išsyk nesusivokiu, kur esu. Nors lėktuvai jau parskraidino mano fizinį kūną Lietuvon, kažkokios jo dalys vis dar keliauja paralelinėse erdvėse lyg sprogusios planetos skeveldros po kosmosą..." - smagiai kvatodama pasakoja Rolanda.

Į Indiją klaipėdietė išskrido dar vasario 25-ąją. Aplankyti šią šalį su bendramintėmis jau buvo tapusi Rolandos pastarųjų metų tradicija. Rolanda dabar pripažįsta, kad dar prieš išvykstant nuojauta nebuvusi gera.

"Kelionės išvakarėse draugei sakiau: kad tu žinotumei, kaip šįkart nenoriu važiuoti…" - prisimena Rolanda.

Skrydžiui namo pasiruošusi.

Dar išvykdama iš Lietuvos Rolanda buvo suplanavusi mėnesį Indijoje praleisti ašrame. Tad po kelių savaičių, atsisveikinusi su bendrakeleivėmis, kovo 15 dieną ji apsigyveno Indijos pietuose esančiame Putaparčio miestelyje. O jau kovo 16 dieną ašramas buvo uždarytas, mat dėl koronaviruso pandemijos Indijos Vyriausybė paskelbė nepaprastąją padėtį.

"Tai, ką patyriau nuo vasario 28-osios iki birželio 17-osios, buvo lyg koks amerikietiško trilerio ir Bolivudo melodramos miksas. Jame vaidinau ir tuo pat metu stebėjau save iš šalies keistų įvykių virtinėje.

Juokas ir kantrybė - dvi savybės, kurios man labiausiai padėjo susitarti su savimi ir kitais.

Kartais atrodė, jog skęstu. Bet kažkas greit nuleisdavo gelbėjimosi ratą. Be paliovos dėkojau už nerealias patirtis, Šivos šokio grožį ir tobulumą visko, kas vyksta.

Ir dar už begalinį žmonių gerumą. Jo prisisėmiau į visas ląsteles", - sako pagaliau į Klaipėdą sugrįžusi Rolanda.

Su "Savaitės ekspreso" skaitytojais dalijamės R. Lukoševičienės ilgai lauktos kelionės namo įspūdžiais.

Įkandamų bilietų medžioklė

"Šią naktį pradėjau kelionę namo. Po 4 mėnesių, praleistų Indijoje, iš kurių 3 - griežtame karantine ašrame Pietų Indijoje. Kai niekur iš uždaros teritorijos neturi teisės išeiti.

Dar nežinau, ar mama Indija tikrai mane paleido - tai bus aišku, kai įžengsiu pro namų duris. Teko savo kailiu patirti, kokia ši šalis pavydi ir godi tų, kurie į ją buvo įjunkę.

Mano 4 mėnesių gyvenimo Indijoje turtas.

Paskutinį mėnesį mažai kalbėjau ir beveik nerašiau. Įvyko daug svarbių dalykų, kurie prašė tylos ir susikaupimo.

Paskutinio mėnesio dienotvarkė buvo tokia: joga, meditacija ir iš karto po to - bilietų pardavimo nuorodų spaudinėjimas, tikrinant, ar neatsirado kokių nors skrydžių į Europą, ar "neišmetė" pigesnių bilietų.

Pigesnių - tai reiškia kainuojančių šiek tiek mažiau nei 2 000 eurų iki bet kokio Europos miesto iš Delio, iš kurio lankais galima grįžti namo. Vos tik pasirodydavo bilietų už 600-800 eurų, jie dingdavo per 3 minutes nespėjus suvesti savo duomenų. Ir vėl ekrane ilgam šaipėsi kosmosu virtusios kainos...

Po ilgų ir sekinančių susirašinėjimų su Lietuvos ambasada Indijoje, informacijos, kuri nuolat kito arba būdavo kieno nors neatsakingai paleista antis, išgryninimo, pagaliau pavyko sužinoti, kada tuos neva pigesnius bilietus "meta" į eterį.

Tad subūriau kelių žmonių - bilietų medžiotojų - komandą, kurių prašiau spaudinėti magiškąją bilietų nuorodą ir ieškoti kuo draugiškesnės kainos! Deja, mūsų pastangos ir vėl buvo bergždžios. Ir tai tikrai varė į neviltį.

Mano kelionės knyga - "svarbių" dokumentų rinkinys.

Taip laukiami bilietai pasirodydavo kelios dienos prieš skrydį ir būdavo išperkami žaibiškai. O tada likdavo tik neadekvačiai prabangi biznio klasė.

Beje, kad galėčiau išvykti iš ašramo namo, turėjau surinkti nemenką krūvą dokumentų iš įvairių institucijų ir gauti antspaudus iš miestelio policijos, ašramo saugos tarnybos, medikų. Taip pat - formą C, kuri patvirtina, kad visą tą laiką gyvenau ašrame, vizos pratęsimo dokumentą, du dokumentus iš ambasados. Dar reikėjo gauti dokumentą, kuriame antspaudais patvirtintas leidimas, kad mane veža toks ir toks vairuotojas, turėjo būti parašytas jo mobiliojo telefono numeris, automobilio numeris, automobilio vairuotojo licencijos numeris ir t. t.

Be to, privalėjau iki išvykdama turėti visų skrydžių bilietus, nes be jų neįleidžia į jokį oro uostą...

Ir žinote, tai pati geriausia praktika, kuri labiau nei buvimas šventoje vietoje veda link nušvitimo...

Taigi, mano kelionė namo atrodė taip: iš ašramo išvykau naktį iš birželio 13 į 14 d. taksi automobiliu į Bangaloro oro uostą. Vietinis skrydis į Delį - 6.30. Dvi dienas praleidau Indijos sostinėje, nes nenorėjau rizikuoti ir skristi vėliau dėl atšaukinėjamų vietinių skrydžių. Birželio 16 d. iš Delio manęs laukė skrydis į Frankfurtą. Naktis Vokietijos mieste, nes tą dieną skrydžių į Vilnių ar Rygą nebuvo. Kitą dieną - lėktuvu į Rygą. Tada - mikroautobusu į Klaipėdą.

Čigoniški grįžimo elementai

Dviejų dienų poilsio pauzė Delyje prieš tarptautinį skrydį į Frankfurtą buvo tikrai puikus sprendimas. Ramus pagulinėjimas po ventiliatoriumi (Delyje + 41 ir labai drėgna) ir labai saikingi pasivaikščiojimai vakarais po jaukų Mažosios Kalkutos rajonėlį.

Kad jūs žinotumėt, koks dabar tylus Delis!

Kai aš ten viešėjau, Indijos sostinė vis dar buvo paskelbta raudonąja zona. Lokdaunas tęsiasi, niekas beveik nedirba, visos šventyklos uždarytos. Tik tyliai praburzgia motoroleris, parėkauja daržovių pardavėjas, į dieviškąsias erdves kviečia pudžos kriauklės ir varpelio garsai…

O štai vidurinėse sėdynėse vietas gavę keleiviai ruošiasi skrydžiui.

...Ryte atvykusi prie Indiros Gandi tarptautinio oro uosto įėjimo prieš 4 su trupučiu valandos, pamatau kilometrinę eilę. Lagaminais apsikrovę keleiviai kantriai joje lūkuriuoja. Kai atvyksta mano bendrakeleivė Eglė, prisijungiame prie laukiančiųjų minios. Su Egle bent kelis mėnesius derinome savo išvykimo namo planą. Ji gyveno Keraloje, aš - Putapartyje. Niekuomet iki tol nebuvome gyvai susitikusios, o štai Indija mus suvedė ir net į vieną lėktuvą pasodino.

Stovėdamos eilėje, užpildome dvi sveikatos deklaracijas, kuriose - smulki informacija apie mus, kelionės vietas, skrydžio duomenys ir t. t. Pasiekusios eilės galą, atiduodame visą savo bagažą apipurkšti dezinfekciniu skysčiu. "Chlorkė" man nekvepia "Chanel", bet ką darysi…

Kitas žingsnis - temperatūros matavimas, ir mes jau didžiulio Indiros Gandi oro uosto viduje. Tačiau reikalai tik prasideda.

Nors turime tarptautinio skrydžio bilietus, "čekinus", visus bilietus iki paskutinio kelionės taško, teks dar gauti leidimą skristi "Air India" lėktuvu, Vokietijos piliečiams skirtu skrydžiu. Beje, vokiečių, o ir europiečių čia - vienas kitas. Visi kiti - indai. Kur jie visi skrenda?

Vėl išstovėjusios ilgiausioje eilėje, pagaliau gauname patvirtinimą, kad galime skristi.

Tiesa, dar teko ilgokai palūkuriuoti ir pasiginčyti su vietiniais oro uosto darbuotojais, kol pridavėme bagažą. Galop, išgavusios pažadą, kad mūsų bagažas tikrai nukeliaus į Frankfurtą, einame prie savo skrydžio vartų.

Keleiviams - skafandrai

Ir štai - laikmečio aktualija - kosmonautų skafandrai visiems keleiviams, kurie sėdi vidurinėse sėdynėse! Kadangi norinčiųjų skristi labai daug, kiekviena vieta brangi. Todėl Indijos vyriausybės sprendimu, patvirtinus tai Aukščiausiajam Teismui, visi vidurinėse sėdynėse sėdintys asmenys 8 val. skrydžio privalo dėvėti neperpučiamus skafandrus.

Kitiems privalomi apsauginiai skydeliai, taip pat - kaukė ir dezinfekcinis skystis, kuriuo reikia nuolat save teplioti.

Nors užsisakiau kažkokį azijietišką vegetarinį meniu, maistas - visiems vienodas: sausi daviniai, supakuoti maišuose, siekiant užtikrinti kuo mažesnį aptarnaujančio personalo sąlytį su keleiviais. Nieko čia baisaus, pavalgysiu traškučių, kad tik namo nuskraidintų...