Ankstesnių dienų klaipėdiečio pasakojimus jau spausdinome "Savaitės eksprese". Šį sykį siūlome pasimėgauti paskutinių įsimintinos kelionės dienų nuotykiais.
Devintoji diena - nelengvas, bet žavingas maršrutas
Jau anksti ryte sulaukiau alytiškio Dariaus vizito. Jis jau iš vakaro buvo radęs, kas galės sutvarkyti mano dviračio ratą. Rodos, net nespėjau iki galo baigti savo rytinės rutinos, o jis jau grįžo su sutvarkytu mano priekiniu ratu. Geros emocijos užplūdo kaipmat.
Darius šiandienos maršrutą nuo Birštono iki Alytaus buvo nusprendęs įveikti kartu su manimi, tad ilgai netempę išvažiavome.
Nemajūnų bažnyčios bokštai.
Pirmasis obektas, kurį šį rytą aplankiau, buvo Birštono bažnyčia. Bažnyčia tikrai graži ir jaukiai įrengta. Deja, bet klebonijoje sutiktas klebonas su savo bendravimo manieromis pasirodė tikras fariziejus. Gaila, kad vis dar tokių šventikų pasitaiko...
Nors šiandien ir nebuvo labai karšta, bet pūtė labai stiprus ir gūsingas šiaurės rytų vėjas. Tad buvo ir tokių vietų, kur teko dviratį stumte stumti. Kelio danga šiandien buvo stebėtinai prastos būklės, atrodė, kad šiose apylinkėse žvyrkeliai išvis nelyginami.
Nors per vėjo skleidžiamą triukšmą nesigirdėjo pavienių paukščių giesmių, šiuos garsus pakeitė siūbuojančių medžių viršūnių ir po laukus valsą šokančių javų varpų siūbavimo šnaresys. Gamta nenutyla niekada, reikia tik išmokti jos klausytis.
Pūkė kelyje atšventė 2 metų gimtadienį.
Kitas aplankytas mūsų objektas - be galo žavingoje vietoje, visai netoli Nemuno vingio kranto, įsikūrusi Punios bažnyčia. Pakėlęs droną ir pamatęs vaizdą iš viršaus, likau sužavėtas.
Maloni staigmena manęs laukė tik pajudėjus nuo Punios link Raižių. Pamačiau, kad iš priešpriešais atvažiuojančio automobilio mane stabdo iškišta ranka. Pozityviai nusiteikęs iš automobilio išlipęs vyriškis šypsodamasis tiesė ranką, kurioje laikė vietinės reikšmės suvenyrinį gėrimo buteliuką ir ištarė: "Čia tau, kad neliktum be antspaudo", leisdamas suprasti, kad jau spėjo pamatyti prieš kelias valandas feisbuke įkeltą vaizdo įrašą, kuriame matyti Birštono klebono "svetingumas" piligrimams.
Šiandien išskirtinį objektą teko aplankyti ir garsiajame Raižių kaime. Tie, kas domisi Lietuvos istorija, tikrai turėtų žinoti, kad trys mūsų kunigaikščiai broliai Gediminas, Algirdas ir Kęstutis būtent čia buvo apgyvendinę savo ištikimus kovų sąjungininkus - Krymo totorius, kurie čia dar XV a. pastatė seniausią Lietuvoje mečetę. Šalia jos stovi du saulės laikrodžiai. Vienas jų rodo Lietuvos laiką, o kitas - Žalgirio mūšio vietovės.
Prieš paskutinę vakarienę su Rimantu Petrausku ir Justinu Barausku.
Vingiuojant Alytaus apylinkių keliais per vietinius kaimelius net nepajutome, kaip privažiavome didžiausią Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltą, kuris veda per Nemuną tiesiai į Alytų.
Pats Alytus mane tikrai labai sužavėjo. Labai žalias, išpuoselėtas miestas. Įspūdingi parkai, nauji dviračių ir pėsčiųjų takai, viešos sporto ir aukščiausios kokybės vaikų žaidimo aikštelės po atviru dangumi.
Tokia gardi buvo paskutinė vakarienė.
Rytoj laukia maršrutas Alytus-Miroslavas-Meteliai.
Dešimtoji diena - laimingas nelaimingas nutikimas
Šiandien ir vėl teko važiuoti nelygintais žvyrkeliais pro vietinius kaimus. Vienas iš staigesnių nusileidimų baigėsi liūdnai, bet dar ganėtinai laimingai.
Tiesiog besileidžiant nuo kalvos buvo sunku įvertinti, kad posūkyje gruntas yra nesutrombuotas, tad pradėjo slysti priekinis dviračio ratas. Neišlaikęs pusiausvyros, dėjau kūlvirstį per dviračio vairą. Tuo metu tik galvojau, kaip nesužaloti Pūkės. Greičiausiai padėjo ilgametė patirtis žaidžiant regbį... Nusileidimas buvo tikrai gana sėkmingas tiek man, tiek Pūkei. Gaila tik, kad telefono ekranas to paties pasakyti negalėtų...
Laiminga nelaimė.
Įvertinęs, kad visi kaulai sveiki ir dviračiui jokios žalos nenutiko, galėjau tęsti savo kelionę toliau.
Atvažiavęs į Miroslavą sutikau besiilsinčius bėgikus - Justiną ir Rimantą. Keletą valandų važiavau jų bėgimo tempu, kadangi žinojome, kad šiandien tikslą pasieksime daug anksčiau, nei įprasta.
Atvykę į Metelius apsistojome kaimo sodyboje. Vietinėje krautuvėlėje nusipirkę vištienos šašlyko, šį vakarą sau pasidarėme išskirtinį. Žinojome, kad šioje kelionėje kartu jį turime paskutinį. Rytoj, po finišo Lazdijuose, skirstysimės į namus.
Paskutinė kelionės diena
Mintys, kad šiandien paskutinė "Camino Lituano" kelionės diena, neleido užmigti.
Uždaviau sau klausimą: nejaugi viskas baigsis pasiekus finišą? Nebebus daugiau žydinčių pievų, kvepiančių rapsais ir šviežiai nupjauta žole, miškų ir pamiškių, svaiginančių ievų ir žydinčių alyvų krūmų. Daugiau nebematysiu kelio vingių, besislepiančių už horizonto platybių ir laike užstrigusių šimtamečių sodybų apsamanojusiomis namų sienomis. Nebegirdėsiu pievose vyturių, lakštingalų, dūzgiančių bičių. Nebejausiu, kaip vėjas vėdina prakaituotą kūną. Nebeteks nuo saulės pavargusių akių slėpti po tamsiais akiniais.
Kur visa tai dings?
Manau, kad niekur.
Visa tai išliks mano prisiminimuose. Bet jei kada nutiks taip (o taip tikrai visada nutinka), kad šios mintys ir vėl man nebeleis ramiai užmigti, susikaupti, vis sugrįš ir sugrįš į pasąmonę priversdamos vėl viską iš naujo išgyventi, tuomet visada galėsiu pasakyti savo kasdienei rutinai STOP. Nes dabar reikia laiko sugrįžti į kelią ir pabūti su savimi. Ir aš tikrai neabejoju, kad taip ir padarysiu.
Paklausiu dabar tavęs: ar elgtumeisi lygiai taip pat? Tikiuosi, kad tau visada norisi taip stipriai, kad gali ramia sąžine viską imti ir atidėti į šoną. Juk tikrai nepabėgs, palauks. Ar vis dar randate savyje priežasčių ir pasiteisinimų sau: "ne, dabar negaliu", "manau, kitais metais", "dabar neturiu laiko, darbai", "palauksiu, kol vaikai užaugs" ir t. t.
Mes tikrai tampame labai išradingi, kai kažko nenorime pakankamai.
Net nepajutau, kaip paskutinę dieną kėliausi, kaip praėjo ta pati kasdieninė, rytinė kelionės rutina. Net nepajutau, kaip greitai atsidūriau Lazdijuose. Tiesiog judėdamas link finišo visą kelią dėkojau Aukščiausiajam už suteiktą galimybę ir džiaugiausi kiekvienu "Camino Lituano" kelio kilometru, metru, centimetru. Jame tiek daug visko, kad vien žodžiais nepavyksta išreikšti.
Tikiu, kad viskas jame buvo likimo smulkiai suplanuota - kelio trauma, persėdimas ant dviračio, net ir sėkmingas griuvimas. Viskas iki menkiausių smulkmenų...
Tad siūlau kiekvienam nebeieškoti savyje priežasčių, kad negalite to padaryti, o atrasti savyje ryžto atidėti monotonišką kasdienę rutiną ir pagaliau skirti laiko sau.
"Camino Lituano" - tai mūsų namų - Lietuvos - kelias. Tam, kad ten atsidurtumėte, tikrai nereikia šimtus eurų kainuojančių lėktuvo bilietų, mokėti svetimą kalbą ar pasijusti nesaugiai atsidūrus toli nuo namų. Čia reikia visai nedaug - tik jūsų ryžto ir noro.
Kai pagalvoji - tai tiek nedaug. Tad ko vis dar sėdi ir skaitai mano mintis? Keliauk!
Gero kelio ir iki greito!
Gamta nenutyla niekada, reikia tik išmokti jos klausytis.
Judėdamas link finišo visą kelią dėkojau aukščiausiajam už suteiktą galimybę ir džiaugiausi kiekvienu "Camino Lituano" kelio kilometru, metru, centimetru...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą