Didysis maras ir Didžioji vokiškoji kolonizacija

Didysis maras ir Didžioji vokiškoji kolonizacija

Lietuvininkų ir dar likusių prūsų tragedija - per antrąjį Šiaurės karą Prūsiją ir ypač Mažąją Lietuvą nusiaubęs 1709-1711 metų didysis maras ir badas. Dėl sunkios socialinės ekonominės padėties daugiausia žmonių mirė lietuvių ir prūsų, o ne vokiečių gyvenamuose Prūsijos valsčiuose.

Algirdas MATULEVIČIUS

Didysis maras ir Didžioji vokiškoji kolonizacija (XVIII a. I pusė)

Lietuvos provincijoje ir Labguvos apskrityje mirė iki 160 000, arba -53 procentai (Prūsijos karalystės vakariniuose ir pietiniuose kraštuose - likusioje baltų, arba senojoje Prusoje -270 000) gyventojų.

Į Mažąją Lietuvą Prūsijos karalystės valdžia surengė Didžiąją vokiečių kolonizaciją.

1710-1736 m. į Įsruties, Tilžės ir Ragainės apskritis, labiausiai nusiaubtas epidemijos, atkelta ~23 000 kolonistų (-3720 šeimų; nemažai kolonistų dėl skurdo išvyko į kitas šalis), daugiausia iš Vakarų ir Vidurio Europos vokiškų kraštų (vien iš Austrijos ~10 000 vokiškai kalbančių zalcburgiečių).

1736 m. jie šiose trijose lietuviškose apskrityse sudarė 37,7% visų valstybinių valstiečių; daug lietuvininkų sudarė kaimo varguomenę, todėl kolonistai sudarė tik 13,4% visų Lietuvos provincijos gyventojų.

Kolonistai iš valdžios gavo įvairių privilegijų: visokeriopą paramą įsikurti, nėjo lažo, mokėjo mažesnį nei lietuvininkai činšą, gyveno atskiromis kolonijomis arba lietuvininkų ūkiuose, nemažai jų tapo kulmiškiais (turėjo žemės nuosavybę, nebuvo baudžiauninkais).

Dauguma kolonistų ilgainiui įgijo asmens laisvę, nėjo baudžiavos, tapo ūkių savininkais, vadinti karališkaisiais ūkininkais, save laikė vadinamosios išrinktosios tautos atstovais.

Prūsijos valdžios įsakais ir kitais aktais buvo sudaryti lietuvininkų germanizacijos ir asimiliacijos socialiniai ekonominiai ir teisiniai pagrindai.


Lietuvininkai smuklėje (G. Leutzsch' o chromoli- tografija)

Šiuos procesus kuriam laikui pristabdė protestantiškos Prūsijos karalystės (nuo 1701 m.) valdžios legitimumo ir karalystės suvereniteto katalikiško Vokiečių (Kryžiuočių) ordino užkariautose ir iki 1525 m. valdytose baltų žemėse pripažinimo tarptautiniu mastu problema.

Protestantiškos karalystės nenorėjo dejure pripažinti ir popiežius, ir Šventosios Romos (Vokietijos) imperatorius. Vokiečių ideologai, intelektualai, norėdami pagrįsti jaunos karalystės teisėtumą, ėmė propaguoti vadinamąją prūsiškąją politinę kryptį, plito prūsiškasis - lietuviškasispatriotizmas: autochtonai yra prūsai (neoprūsai, arba naujieji prūsai), lietuvininkai, o vokiečiai - kolonistai.

Esą senosios Prūsos ir Mažosios Lietuvos teritorijoje susidarė nauja tauta ne iš ordino riterių ir jų palikuonių, o iš autochtonų ir vadinamųjų kultūringų taikių naujųjų vokiečių kolonistų.

Karalystė esanti teisėta ne Vokiečių ordino, o senprūsių istorinio palikimo paveldėtoja; juk ir valstybė jų vardu vadinama.

XVIII a. 1 pusėje išlikusiems negausiems prūsams baigus vokietėti, Prūsijos karalystės visuomenės dėmesys krypo į jų artimus giminaičius lietuvininkus. Šis vietinis patriotizmas palankiai veikė lietuvių

raštijos plėtrą, visuomeninį kultūrinį gyvenimą. Tarp vietos vokiečių plito vadinamasis kraštietiškasis tautybinis patriotizmas, didėjo atskirtis nuo senųjų etninių vokiečių žemių (Vokietijos) gyventojų.

Mažosios Lietuvos gyventojus siejo ta pati prūsiškojo patriotizmo dvasia, bet vokiečiai dvarininkai, pirmiausia stambiausieji, - junkeriai - didino vietos gyventojų socialinį ekonominį išnaudojimą.

Gyventojus ypač skurdino Prūsijos kariniai daliniai, XVIII a. įkurdinti lietuvininkų gyvenvietėse.

Kontribucija kariuomenei išlaikyti buvo didesnė už činšą.

Po Napoleono I karų, nuo XIX a. pradžios Prūsijos karalystėje plito pangermanizmo idėjos, baltų Prūsą imta skelbti sena vokiečių žeme, vėl pradėta aukštinti kryžiuočių užkariavimus.

Taip lietuvininkai (nuo XIX a. II pusės, ypač nuo XX a. pradžios, vartojamas ir terminas mažlietuviai) atsidūrė blogesnėje nei vokiečiai socialinėje ekonominėje, teisinėje, religinėje, kultūrinėje - apskritai tautinėje padėtyje.

Priešingai nei Didžiosios Lietuvos lietuviai (didlietuviai), kurie Rusijos imperinės valdžios buvo pavergti visose gyvenimo srityse (vykdytas netgi lietuvių kalbos, kultūros naikinimas, ypač lietuvių kalbos draudimo laikotarpiu 1864-1904 m.), lietuvininkai bent iki 1871 metų turėjo tam tikrą kultūrinę autonomiją.

To priežastys ir padariniai - vėliau vykęs jų tautinis kultūrinis sąjūdis, po Pirmojo pasaulinio karo virtęs politine kova.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder