Nors gyvenamąją vietą šeimai tenka keisti dažnai, tai niekada nesudarė kliūčių ugdyti dukrų įgūdžius muzikinėje sferoje. Abi dukros jau yra laimėjusios 7 grand prix bei apie 50 pirmųjų vietų ne tik Europos, bet ir viso pasaulio fortepijono konkursuose. "Bet mergaitės, grįžusios į Palangą, vis čiauška iš laimės: "Mes ne "kijeviškės", ne "vilniškės", mes - palangiškės!" Palanga tarsi mūsų dvasiniai namai", - sako R. Mikelaitytė-Kašubienė.
10-metė Klėja Kašubaitė kovoja dėl publikos simpatijų prizo Tarptautiniame konkurse „Newport Virtuosi“.
Kaip prasidėjo Jūsų su vyru istorija?
Su vyru susipažinome tolimajame Sibire, ant Baikalo ežero, kur jis tuo metu atidarinėjo Lietuvos garbės konsulatą, o aš su kolegomis ta proga buvome pakviesti surengti koncertą Irkutsko filharmonijoje. Pabaigusi Lietuvoje aspirantūrą, po pusantrų metų, jau už jo ištekėjusi, palikau vyr. koncertmeisterio / asistento darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir iškeliavau į Maskvą pas vyrą, kur jis tuo metu dirbo. Ten ir gimė mūsų pirmoji dukra Kaja. Po metų, jau Lietuvoje, gimė ir Klėja. Vėliau trejus metus gyvenome Kopenhagoje, Danijoje. Šiuo metu jau treti metai gyvename Kijeve, čia vyras dirba Lietuvos ambasadoje.
Kaip toliau klostėsi Jūsų pačios muzikinė karjera?
Aš pati esu pianistė, "laisva menininkė", tad netgi būdama namuose su vaikais visada turėjau galimybę koncertuoti, ištrūkdama iš namų keletui dienų ar net savaičių. Ir ačiū savo vyrui, kuris porą kartų mane išleido net į gastroles JAV, suprasdamas, kad tik būdama scenoje galėsiu būti laiminga. Ištekėdama ir palikdama savo karjerą Lietuvoje atsisakiau visko, kas buvo pasiekta per daug metų, tad tie, nors ir reti, pasirodymai man reikšdavo labai daug.
Kaip dukros reaguoja į dažnus gyvenamosios vietos ir mokyklų pasikeitimus? Ar jau nuo ankstyvo jų amžiaus žinojote, kad leisite jas muzikos keliu, ar toks pasirinkimas atėjo savaime?
Tarp mergaičių yra 15 mėnesių skirtumas, tad jos visada visur kartu - taip lengviau ištveria ir mokyklų pasikeitimus, ir išsiskyrimus su paliktais draugais.
Iki pirmos klasės jos turėjo visiškai normalią, judrią, laimingą vaikystę. Skambinti fortepijonu pradėjo tik įstojus į pirmą klasę M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Nuo tada ir pasikeitė jų gyvenimas. Namuose iš jų reikalaujama buvo labai daug nuo pat pirmųjų žingsnių muzikoje.
Pianistė Rūta Mikelaitytė-Kašubienė ir jos vyras diplomatas, ministras patarėjas Saulius Kašuba kartu dukromis Kaja ir Klėja jau trejus metus gyvena Kijeve.
Kodėl fortepijonas? Kaja puikiai piešia, galbūt būtų buvusi puiki dailininkė, bet konkursas į dailės skyrių tais metais buvo didžiulis. O su muzika viskas buvo aiškiau - turėjo absoliučias klausas, drąsios, dievino būti dėmesio centre.
Netrukus prasidėjo dalyvavimai konkursuose, didžiuliai psichologiniai išbandymai scenoje. Bet galbūt gerai yra tai, kad abi sesės yra ir didžiausios konkurentės, nė viena nenori nusileisti, tad galbūt tai ir yra mūsų sėkmės varikliukas.
Kiek laimėjimų muzikos srityje mergaitės jau yra pasiekusios?
Abi yra laimėjusios 7 grand prix ir apie 50 pirmųjų vietų pasaulio konkursuose (antrų, trečių vietų, o tokių taip pat keletas yra, net neskaičiuojame) Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Serbijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Ukrainoje, ir žinoma, Lietuvoje. Ir sėkmė dažnai būna vienoda - dvi pirmos vietos, buvo sykį net du grand prix.
Su pirmąja Lietuvos ponia Diana Nausėdiene.
O kaip sesės reaguoja, jei pirmos vietos laimėti vis dėlto nepavyksta? Ir ką joms suteikia dalyvavimas konkursuose?
Dėl nesėkmių mergaitės nelabai išgyvena. Bet turi karingumo gyslelę, todėl užsispiria laimėti kitur. Tai kaip žaidimas.
Dalyvaujant konkursuose ne tik plečiame savo kūrybinę biografiją, bet ir stebime pasaulines tendencijas, jau dabar pažįstame būsimus pasaulio muzikos lyderius, žinome, su kuo teks kautis ir suaugusiųjų konkursuose. Be to, tai neįkainojama gyvenimo pažinimo mokykla.
Kaip apdovanojate mažąsias joms laimėjus konkursus?
Kol buvo mažesnės, prizai už sunkų darbą buvo vaikiški - pavyzdžiui, už laimėtas dvi pirmas vietas Paryžiuje buvo nuvežtos į Disneilendą, po kelerių metų, būnant Londone, buvo nuvestos į miuziklą "Liūtas karalius" bei į visus geriausius muziejus - Viktorijos ir Alberto, V&A vaikystės, Gamtos ir istorijos, Nacionalinę galeriją, Tate, Tate Modern, Windsoro, Kensingtono rūmus ir t. t.
Šveicarijoje dalyvaujant konkurse vasarą joms didžiausiu atradimu tapo kalnai, gamta ir didžiuliai krištoliniai ežerai. Vienoje ar Varšuvoje - Karalių rūmai.
Tėtis tiek daug lydėti mūsų negali, tad, "atidirbusios" konkurse, visada trise neriam į nuotykius, tyrinėjam naują miestą ar šalį. Tada ir yra mūsų pagrindinis metų laisvalaikis. Gal keistai nuskambės, bet su dukromis pati jaučiuosi kaip vaikas, man labai įdomu su jomis keliauti ir kalbėtis ne tik apie pamokas, dienotvarkę ar muziką, bet ir apie visa kita, tada viską pamatai vaikų akimis. Man tai didžiausias džiaugsmas ir gyvenimo prasmė - parodyti vaikams, kas yra geriausio pasaulyje.
O kas mergaites moko groti? Tikriausiai ir jums pačiai tenka didelė dalis?
Deja, keičiant šalį ir mokyklą, tenka keisti ir mokytoją. Iš vienos pusės, irgi yra labai daug pliusų.
Tačiau didžiausia atsakomybė tenka namuose, būtent man, mamai. Visas juodas darbas yra atliekamas su priežiūra, siūlau idėjas formuojant repertuarą, darau mergaičių videoįrašus, "pragroju" jas ir išleidžiu į sceną. Mokytoja per pamoką spėja atidirbti tik vieną du kūrinius, o jos groja jų dar per 20. O tai išlaikyti yra mano darbas.
M. K. Čiurlionio kūrybos meistriškumo pamoka su prof. Vytautu Landsbergiu.
Beje, dirbu ir kaip jų vadybininkė. Jau vien kiek dokumentų ir įvairiausių paraiškų pildymo tenka...
Kaip Jums pavyksta išlaikyti mergaičių motyvaciją? Juk šiais laikais tai tampa tikrai nemenku iššūkiu tėvams?
Žinoma, vaikai yra vaikai, ir dabar, išmaniųjų įrenginių eroje, nelengva išlaikyti jų susidomėjimą muzika, o ypač tokia, kuri buvo sukurta prieš 100 ar 200 metų. Jos yra šiuolaikinės mergaitės, turi savo mėgstamas popmuzikos grupes, nuolat "mirksta" jutube, seka paauglių madas. Suprantu, kad neįmanoma šito uždrausti, bet kažkaip stengiamės jas išlaikyti klasikos pasaulyje.
O ypač motyvaciją sustiprina aukšti pasiekimai konkursuose ar laimėta stipendija. Taip pat koncertai ypatingose vietose, kaip antai Varšuvos Karalių rūmuose, Windsor'o katedroje, Kijevo filharmonijoje, Palangos gintaro muziejuje ar Vilniaus rotušėje. Joms labai svarbu yra jausti ir savo šalies - Lietuvos palaikymą, o to mums labai trūksta...
Rezultatai būtų ir dar aukštesni, jeigu Lietuva labiau remtų, palaikytų savo talentus. Įsivaizduokite, mergaitės jau dabar yra apdovanotos Ukrainos prezidento garbės raštais, yra gavusios Kijevo miesto mero Vitalijaus Klyčko stipendijas, bet Lietuvoje jos yra neprileidžiamos prie Lietuvos prezidento pasveikinimo už pasiektus rezultatus gavimo. Nors kasmet pasaulyje kiekviena laimi mažiausiai po dešimt pirmų vietų ir visada atstovauja Lietuvai. Nuolat atsiranda kažkokie keisti argumentai, kaip kad "nesimoko Lietuvoje", "yra per mažos" arba "Prezidentūra skyrė per mažai vietų, kad ir jus pakviestume"... Ir taip jau keletą metų iš eilės. Nuoskaudų tikrai yra. O apie tai juk garsiai nerėksi. Matyt, galioja šventa taisyklė, kad savame krašte pranašu nebūsi...
Kaip sesėms sekasi kiti mokslai? Ar spėja suderinti pamokų grafiką su koncertinėmis veiklomis?
Kadangi tarptautinių mokyklų mokymo sistema stipriai skiriasi nuo lietuviško modelio, mes, kaip tėvai, ne kažin kuom galime padėti. Kaip vaikui padėti išspręsti matematiką, kai nežinome net matematikos terminų angliškai... O ir jokių popierinių knygų ar pratybų sąsiuvinių nėra. Todėl mergaitės šioje srityje kapanojasi pačios. O pradėjusios lankyti muzikos mokyklą Kijeve, jau po trijų mėnesių su mokytojomis susikalbėjo rusiškai. Šiuolaikiniai vaikai yra nepaprastai gabūs, reikia tik juos įmesti į tam tikrą aplinką.
Vienas didžiausių malonumų - kelionės.
Tiesa, dar prisimenu dukros klasės auklėtojo p. Nigel Woods klausimą, ką mes savo vaikams darome namuose, kad jos tokios aktyvios ir kūrybingos pamokų metu. Į ką atsakiau, kad "namuose joms nebelieka laiko namų darbams, todėl viską privalo atlikti klasėje", juk kasdien po pamokų po 4-5 valandas groja iki pat vėlumos. Gal kartais naudinga sukurti kitokį "deficitą", pavyzdžiui, namų darbų atlikimo? Tada jis taps mielu dalyku.
Kaip atrodo jūsų šeimos ir sesių laisvalaikis?
Laisvo laiko mes visai neturime. Vasaros atostogų metu dukros mokosi ateinančių metų programas, per gimtadienius, žiūrėk, išpuola įrašai ar koncertai. Todėl "raudonos kalendoriaus dienos" tik kartais pas mus tampa šventėmis. Dėkui likimui, kad mūsų gyvenime atsirado ilgesni pabuvimai prie jūros Palangoje, kai ten įsigijome butuką (jame taip pat stovi du pianinai). To labiausiai ir pasiilgstame gyvendami svetur - Lietuvos ramybės, švaraus oro. Mergaitėms "perleidau" meilę Baltijos jūrai, šiemet joje maudėmės net keturis mėnesius, iki pat rugsėjo pabaigos.
Vasarą užtenka laiko knygoms, per savaitę gali perskaityti net po penkias. Iki šios vasaros pabaigos kiekvieną laisvą minutę bėgdavo žaisti su barbėmis (jų turi net 50, ištisos šeimos su vyrais ir vaikais)- filmuodavo klipus, kurdavo istorijas, kepdavo, virdavo, dalyvaudavo barbių fortepijono konkursuose... Tačiau prieš keletą mėnesių jas visas supakavo į lagaminą ir pastūmė Palangoje po lova. Man, kaip mamai, buvo labai liūdna, nes supratau, kad mano vaikai pereina į kitą gyvenimo etapą. Bet dabar atrado kitą aistrą - kepa pyragus. Manau, ateityje bus puikios šeimininkės.
Ar nesinori grįžti į Lietuvą visam laikui?
Lietuva visada buvo ir bus ta šalis, kurioje gyventi geriausia. Gerais laikais gyvename - vaizdo pokalbiai nieko nekainuoja, todėl ir palaikyti ryšį su artimaisiais ir draugais nėra taip sunku. O juk visi žinome - esame laikini šios Žemės svečiai, todėl nors ir sunku kas keleri metai prisitaikyti vis prie kitos šalies ir naujo gyvenimo būdo, bet tai ir dovana.
Man dažnai atrodo, kad per vieną gyvenimą jau spėjau nugyventi net kelis, nes kaskart viskas pasikeičia iš esmės. Todėl puiku, kad dar visa šeima esame kartu tarsi kumštyje.
Galbūt gerai yra tai, kad abi sesės yra ir didžiausios konkurentės, nė viena nenori nusileisti, tad galbūt tai ir yra mūsų sėkmės varikliukas.
Konkursus jau renkamės ne dėl statistikos ar pirmų vietų, o dėl konkrečios profesinės naudos.
Jos yra šiuolaikinės mergaitės, turi savo mėgstamas popmuzikos grupes, nuolat "mirksta" jutube, seka paauglių madas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą