Iš šukių sudėjo Klaipėdos koklinių krosnių istoriją

Neseniai iš spaustuvės atkeliavo R. Nabažaitės parašyta pirmoji knyga "Interjero karalienė. Europos kultūros reiškiniai Klaipėdos krosnių kokliuose".

"Ši knyga skirta Klaipėdai ir jos krosnių koklių tyrimams. Mano tikslas buvo pažinti krosnį kaip objektą ir krosnių koklius kaip reiškinį. Knyga parengta disertacijos pagrindu. Tai yra dešimt metų trukusių akademinių studijų kūrybinis rezultatas. Leidinyje atsispindi labai daug klausimų, ieškojimų, kurie lydėjo mane tuo laikotarpiu. Disertaciją apsigyniau 2016 metais, 2017 metais ji buvo įvertinta, 2019 metais - parengta knyga. Dabar, kai knyga išleista, jau jaučiuosi ją praaugusi", - prisipažino mokslininkė.

Kuo krosnių koklių reiškinys yra svarbus?

Pats knygos pavadinimas "Interjero karalienė. Europos kultūros reiškiniai Klaipėdos krosnių kokliuose" yra iš dviejų dalių. Noriu atkreipti dėmesį, kad viduramžiais namuose atsiradusios koklinės krosnys tapo interjero karalienėmis. Tuo metu jos buvo technologinė inovacija, stebuklas, kuris atnešė pokytį į žmonių gyvenimą.

Krosnis buvo taupesnis, saugesnis ir labiau komfortiškas būdas apšildyti namus. Jos atskyrė gyvenamąsias patalpas nuo buitinių, kurios anuomet skendėjo dūmuose ir tai kenkė sveikatai. Pažymėtina, kad interjero karalienė ne visiems buvo prieinama. Koklinės krosnys buvo vaizduojamos herbuose. Tai rodo išskirtinį jų statusą.

Aš savo tyrimus pradėjau nuo Renesanso epochos koklių, kurie buvo puošnūs, įdomiai dekoruoti. Pirmieji kokliai buvo visiškai neišvaizdūs. Jų šukės atrodo taip pat kaip puodynių, dubenų ir pan. Jos neišsiskiria nei ornamentu, nei glazūra.

Seniausi kokliai man atrodė nykūs, dėmesio neverti. Kol supratau, kad kiekviena inovacija, nauja tradicija iš pradžių būna primityvi, tačiau ji atneša pokytį.

Kodėl pasirinkote tyrinėti būtent koklius. Gal tai padiktavo asmeninis santykis su krosnimi?

Ne. Sakyčiau, kad temos pasirinkimas buvo atsitiktinis. Jau antrais studijų metais mums reikia pasirinkti temą. Paprastai ją pasiūlo arba pats studentas, arba dėstytojas. Aš pasakiau, kad noriu tyrinėti ką nors puošnaus ir kad man būtų įdomu.

Kokliai išpildė šiuos mano lūkesčius su kaupu. Gražieji, dekoruoti Klaipėdos kokliai turi aiškius siužetus, kuriuos galima atrasti ikonografijos knygose. Man tai buvo lyg detektyvas - išsiaiškinti ir surasti, ką reiškia kiekvienas siužetas, iš kur jis kilęs. Mano sportinis interesas buvo išsiaiškinti visus dekoruotų Klaipėdos koklių motyvus ir jų reikšmes.

Asmeninio albumo nuotr.

Kiek tų motyvų buvo?

Tiesą sakant, nesuskaičiavau. Akivaizdu, kad jų buvo daugiau negu išliko. Klaipėdoje apskritai iki XVIII a. krosnių nėra išlikę, tik jų šukės, ir iki 10 krosniaviečių. Krosniavietė - tai tik kronsies padas ir pabiri kokliai. Taigi koklių vaizdus teko rekonstruoti iš jų šukių, kurias teko grupuoti į laikotarpius, atkoduoti jų prasmes. Jų prasmės kalba apie žmogų, kuris norėjo keistis. Juk ne kas kitas, o krosnies šeimininkas nusprendė, kad jo krosnis bus dekoruota, pavyzdžiui, Liuterio šalininkų portretais. Kitas nusprendė krosnį dekoruoti katalikiškais motyvais.

Ar tai reiškia, kad tuo metu krosnies kokliai atstojo paveikslus ir atspindėjo šeimininkų moralines vertybes, religinius įsitikinimus?

Taip, ir labai įdomu stebėti, kaip tas žmogaus ir koklių santykis kito. Vėlyvaisiais viduramžiais, iki reformacijos, ant koklių buvo vaizduojama daugiausia šventųjų atvaizdai. Po reformacijos ėmė ryškėti portretinis žanras, tapo svarbios ne religinės personalijos, o pats žmogus, jo įsitikinimai, moralinės vertybės. XVIII-XIX a. ant koklių atsirado daugiau augalinių motyvų, portreto žanras nunyko.

Kam skirta jūsų knyga?

Pirmiausia šią knygą rašiau sau, norėdama atsakyti į išsikeltus klausimus. Manau, kad ji bus įdomi archeologams, kurie susiduria su kokliais kasdienybėje. Knyga parodo, kaip viena artefaktų grupė atskleidžia žmonių gyvenimo būdo, vertybių kaitą jų vizualinės raiškos pokyčius. Knyga labai gausiai iliustruota, tad manau, kad patrauks visų smalsių žmonių dėmesį, nes pasakoja, koks buvo tuo metu Klaipėdos gyventojas, kas jam rūpėjo. Manau, kad ši knyga bus įdomi ir paveldosaugos specialistams, architektams, interjero dizaineriams.

Viliuosi, kad ši knyga paskatins dabartinius senųjų krosnių savininkus susimąstyti, kad jie namuose turi interjero karalienę, kuri yra ilgos tradicijos baigtinis rezultatas. Ji, kaip ir pirmosios krosnys, jau nėra tokia graži, be karūnos, tačiau byloja apie ilgą krosnių tradicijos kelią.

Labai tikiuosi, kad pavartę šią knygą žmonės pažvelgs į savo seną krosnį kitomis akimis, pamils ją labiau. Man tai atrodo svarbiausias šios knygos tikslas ir taip suvokiu savo, kaip humanitarės, misiją.

Šį archeologinių tyrimų sezoną baigiate Šv.Jono bažnyčios teritorijos tyrimais. Kokių lobių atradote?

Mes visi labai daug žinome istorinių faktų apie Šv. Jono bažnyčią, kada ji pastatyta, kada sugriauta, kaip ji atrodė, tačiau jos atodanga žadina žmonių smalsumą ir praeiviai vis klausinėja, ar randame lobių, ką gero randam. Žmonėms lobiai yra svarbūs.

Anksčiau mane tai erzino, dabar suvokiu, kad mano uždavinys - transformuoti lobio sąvoką. Tik dar nežinau, kaip tai padaryti, nes reikia iš pradžių išsiaiškinti, kas yra tas lobis, gėris žmonėms, kaip jie tai suvokia. Tik tada galėsiu atsakyti, ar randame kažką tokio, ar ne. Nes iš tiesų, romantikos archeologijoje mažai.

Mes tiesiog atkasame anksčiau gyvenusių žmonių buitį, analizuojame statybos procesus, nunykimą ir vėl statybą.

Archeologams svarbu pažinti procesus, kaip tai įvyko, iš kur radiniai atsirado. Klaipėdoje dauguma sluoksnių yra vadinamieji supiltiniai, kurie atsirado vykstant statyboms. Todėl radiniai yra keliaujantys. Mes žinome labai aiškias miesto raidos stadijas ir vietoves su jomis susijusias: piliavietės teritorijoje buvo miestas iki XVI a., nuo XVI a. miestas plytėjo tarp senosios ir naujosios Dangės vagos, atsirado Frydricho priemiestis. Tad daug radinių, kuriuos mes atkasame keliavo paprasčiausiai užpilant duobes.

Kai žiūriu į Šv. Jono bažnyčios nuotrauką, darytą po karo, matau, kad dar stovėjo jos sienos ir frontonai, cokolis, kontraforsai. O dabar nieko nėra. Bažnyčia buvo taip sunaikinta, kad net žemiau grindų lygio, pamatai yra nuardyti ir kruopščiai išrinkti. Neradome beveik nieko nei apie bažnyčios interjerą, nei apie eksterjerą, tik pavienes detales, plytas, kurių taip pat labai mažai, nes plytos pokariu buvo naudotos kitiems pastatams atkurti.

Gal yra žinoma, kuriems pastatams buvo panaudotos bažnyčios plytos?

Tai yra klausimas, kuris ir man rūpi. Tikiu, kad Klaipėdoje dar yra žmonių, kurie tai žino. Tai yra jau naujo tyrimo objektas. Šiais laikais mokslas yra greitas. Tikiu, kad atodanga pažadina žmonėms prisiminimus ir jausmus, kuriais jie galbūt nori pasidalinti. Labai noriu pakviesti žmones pasidalinti tomis istorijomis. Tai yra įdomu. Nors visuomenės po Antrojo pasaulinio karo pasikeitė, bažnyčia kaip vieta, yra svarbi ir šiandien gyvenantiems klaipėdiečiams.

Kaip įsivaizduojate Šv. Jono bažnyčios ateitį, ką jūs norėtumėte matyti šioje vietoje?

Aš norėčiau matyti visų klaipėdiečių susitikimo vietą. Kitiems bažnyčia asocijuojasi su religiniu objektu. Aš nuo to atsiriboju, tačiau ir neneigiu, nes toje vietoje palaidoti žmonės, kurie kūrė Klaipėdą.

Norėčiau matyti šioje vietoje erdvę, kalbančią apie Klaipėdos kūrėjus nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Man atrodo, kad šioje vietoje turėtų išsitrinti skirtumai tarp to, kas mūsų, kas - svetima. Matau Šv. Jono bažnyčios erdvę kaip susitaikymo, savo miesto priėmimo vietą. To labai reikia, be to mes pasimesime. Labai jaučiasi, kad Klaipėda yra praradusi savo tikrąjį šeimininką, nes nėra tęstinumo įvairiose srityse, pagarbos praeities paveldui.

Džiugu, kad miestas išreiškė norą, ambiciją atkurti bažnyčią tokią, kokia ji buvo, ne tik liuteronų maldos namus. Tai teikia vilties.

Projektas "Gyvos krosnys"

Raimonda Nabažaitė: "Jeigu turi seną koklinę krosnį, kuri tave šildo ir džiugina arba yra šalta, nekūrenama ir galbūt visai nereikalinga, jeigu esi iš Klaipėdos, Klaipėdos krašto ar Žemaitijos, kviečiu tapti ekspedicijos "Gyvos krosnys" dalyviu ir istorijos metraštininku.

Dešimt metų, kaip archeologė, tyrinėjau tik senų krosnių šukes. Tavo namuose - gyvas eksponatas, kalbantis apie XIX-XX a. krosnis. Mokslas apie jas beveik nieko nežino.

Prašau, pasidalink savo krosnies nuotrauka. Atsiųsk ją el. paštu [email protected]. Atsiuntusiesiems 10 krosnių nuotraukas, padovanosiu savo knygą "Interjero karalienė. Europos kultūros reiškiniai Klaipėdos krosnių kokliuose"."