Klaipėdos teatralų įvertinimas "Padėkos kaukė" jums buvo skirta už 2019 metais sukurtus vaidmenis. Jeigu būtų jūsų valia, kam jūs skirtumėt "Padėkos kaukę" ar "Auksinį scenos kryžių"?
Nežinau (juokiasi)... Gavo, matyt, tas, kas turėjo gauti. O jei rimtai, man labai gaila Klaipėdos dramos teatro spektaklio "Mūsų klasė", kuris liko neįvertintas. Mes labai džiaugiamės ir tikime šiuo spektakliu. Vylėmės, kad jis bus pastebėtas šalies mastu. Galbūt tas pasitikėjimas ir tikėjimas - naivus.
Taip pat ir žmonėms būna. Kartais jie galvoja, kad yra labai jau geri, tobuli, bet tai nebūtinai yra taip.
Aktoriui per dieną tenka išgyventi itin plačią jausmų amplitudę. Asmeninio aktoriaus albumo nuotr.
Klaipėdoje labai džiaugiuosi, kad "Padėkos kauke" įvertintas Šeiko šokio teatras, kad Mantas Černeckis buvo nominuotas "Metų aktoriaus" nominacijoje. Jeigu galėčiau, aš visiems, kurie dirba, kuria, išdalinčiau "Kryžius", "Kaukes", "Fortūnas".
Kuo jums apdovanojimas "Padėkos kaukė" yra išskirtinis?
Labai smagu ir gera būti pastebėtam ir įvertintam, sulaukti dėmesio. Labai džiaugiuosi ir dėkoju komisijai. Man asmeniškai šis apdovanojimas yra tarsi patvirtinimas, kad tai, ką darau, darau gerai, ir motyvacija daryti dar geriau, daugiau. Manau, įvertinimo aktoriui, kaip ir pinigų, niekada nebus per daug.
Šiuo metu vaidinate kone visuose repertuariniuose Klaipėdos dramos teatro spektakliuose. Kas lemia tokį populiarumą - talentas, sėkmė?
Nežinau. Iš tiesų, šį sezoną turiu daug vaidmenų, esu labai užimtas. Galime daug filosofuoti, kas tai lemia, tačiau aš manau, kad viskas paprasta: aš myliu darbą.
Niekada neturėjau tikslo suvaidinti kuo daugiau spektaklių, lipti per galvas, įžeisti kitus žmones. Man tiesiog patinka dirbti, patinka būti teatre, repetuoti. Tiesiog nuolankiai ir nuosekliai dirbu savo darbą ir to darbo turiu. Man regis, kai nieko per daug iš gyvenimo nenori ir nereikalauji, tiesiog gyveni ir su noru, atsidavimu dirbi čia ir dabar, - rezultatai ir įvertinimas ateina.
Pavykę vaidmenys, asmeninės savybės aktorių įspraudžia į klišes: dramatinio ar romantinio herojaus, arba komiko. Koks jūsų tipažas ir kaip vaduojatės ir jo rėmų?
Gal taip sutapo, tačiau pastaruoju laiku, apie pusantrų metų, man vis tenka mylimojo vaidmenys. Man sunku pasakyti, ar tai vidinis, ar išorinis mano tipažas. Dar studijų metais, regis, Regina Šaltenytė, leptelėjo: "Žiūrėkit, fakulteto lovelasas eina." Meilės istorijos mane lydi. Vaidindamas jose jaučiuosi geriau negu atlikdamas įdomų charakteringą personažą.
Pastaruoju metu Jonui Baranauskui vis tenka vaidinti mylimuosius. Akimirka iš spektaklio "Antigonė".
Iš tiesų, gaila, kai aktoriui priklijuojama klišė, jis tarsi įspraudžiamas į rėmus ir režisieriai neišbando jo kitu amplua. Bet aš dėl to nesuku sau galvos, stengiuosi atlikti savo darbą 100, dar daugiau - 150 procentų. Kiekvieną kartą atiduoti save scenai iki galo. O išvengti klišių kuriant to paties tipažo vaidmenis padeda pati pjesė.
Pavyzdžiui, visai neseniai teko vaidinti mylimuosius dviejose Žano Anujo pjesėse - "Antigonėje" ir "Euridikėje". Tas pats rašytojas, panašios meilės tragedijos, tačiau jų istorijos skiriasi, personažai veikia kitokioje aplinkoje, kitokios jų gyvenimo istorijos, patirtys, išgyvenimai. Iš viso to aš lipdau personažą.
Ar yra kas nors, ko neleistumėte, nedrįstumėte padaryti scenoje ir gyvenime?
Geras klausimas... Neseniai šnekėjau su psichologe ir ji manęs panašiai paklausė, ar man yra dėl ko nors gėda. Aš sutrikau ir neturėjau ką atsakyti.
Dabar taip pat nežinau. Gal scenoje gali leisti sau daugiau, nes tai - ne tu. Jeigu personažo veiksmai yra motyvuoti ir pateisinti pjesėje ir spektaklyje, tai jis gali labai daug.
Kurdamas personažą leidžiu sau daug, o kartais ir sąmoningai noriu scenoje išbandyti, patirti tai, ko gyvenime sau neleisčiau.
O gyvenime dėl daug ko tenka save varžyti.
Akimirka iš spektaklio "Demonai".
Kaip gyvenate dabar be scenos, be kolegų ir žiūrovų... Kuo užsiimate per karantiną?
Man karantino laikas atneša daugiau atradimų apie save, apie kitus žmones. Manau, kad ne tik man, bet ir kitiems. Žinoma, yra žmonių, kurie patys save varo į paniką. Aš vengiu priimti tas mintis, kurias mums bandoma įbrukti, skaitau knygas, žiūriu filmus, užsiimu savišvieta ir man šis laikas - visai neblogas.
Ką skaitote?
Yuval Noah Harari "Homo sapiens. Glausta žmonijos istorija". Man regis, ši knyga dabar labai tinka.
O ką žiūrite?
Festivalis "Kino pavasaris" baigia ištuštinti sąskaitą (juokiasi). Labai įdomus buvo filmas "Balta balta diena". Labai vertas dėmesio visų išreklamuotas filmas "Kristaus kūnas", patiko "Meilės trilogija".
Pačiam taip pat yra tekę ir filmuotis. Kuo vaidyba kine skiriasi nuo vaidybos teatre? Kam teiktumėt prioritetą, jeigu būtų tokia galimybė?
Jeigu nusifilmavęs kine būčiau tiek pat, kiek teatre, tada gal galėčiau rinktis. Mano darželis ir mokykla, kuri mane augina, yra teatras. Kinas taip pat nuo mažens mane labai žavi ir vilioja. Būčiau laimingas, jeigu būtų daugiau galimybių filmuotis, tačiau esu teatro aktorius.
Teatre man viskas yra įdomiau, artimiau, tikriau, gyviau, daugiau netikėtumų ir stebuklų. Kine taip pat to yra, tačiau galutinis rezultatas kine labiau priklauso ne nuo aktoriaus, o nuo režisūros, montavimo. Tad pirmenybę teikčiau teatrui.
Teatras, kinas - kolektyvinės kūrybos žanras, kuriame itin svarbūs yra santykiai. Gyvenime - taip pat. Kokie principai, nuostatos jums svarbios kuriant santykius scenoje ir gyvenime?
Kiekvienam žmogui, su kuriuo bendrauju, linkiu gero, niekam nepavydžiu sėkmės ar kitų dalykų. Tikiu, kad elgtis su žmonėmis turime taip, kaip norime, kad su mumis elgtųsi.
Santykiuose su žmonėmis esu atviras ir esu toks, koks esu. Man nesvarbu, "kaip ką reikia daryti ar būti", man svarbu išlikti savimi. Svarbus man ir paprastumas. Puikuotis savo pasiekimais ar išaukštinti kitą žmogų sumenkinant save man nepriimtina. Visi esame žmonės. Visi esame lygūs.
Daug kas sako, kad man lengva bendrauti su žmonėmis dėl to, kad esu pliurpalas.
Aš manau, kad man bendrauti lengva todėl, kad einu į žmones su šypsena, ir ji bumerangu grįžta man.
Pažymėjote, kad jums svarbu išlikti savimi. Aktoriui, kuris kuria tiek daug skirtingų vaidmenų, tikriausiai tai nėra taip paprasta.
Repertuarinio teatro aktorius kiekvieną dieną patiria didžiulį emocinį krūvį, išgyvena labai plačią emocijų amplitudę. Gal čia mano bėda, nes aš, kurdamas vaidmenį, pirmiausia pasitelkiu emocijas, noriu, kad tai, ką išgyvena personažas, būtų tikra.
Kartais tos emocijos, jausmai persimeta ir į tikrą gyvenimą. Pastebėjau, kad per repeticijų procesą scenos partneriai tampa artimesni ir mano jausmai jiems yra stipresni. Žiūrėdamas žmogui į akis tris mėnesius ir tūkstantį kartų sakydamas "aš tave myliu", aš iš tiesų kažkiek įsimyliu.
Rašyti komentarą