Ką manote apie karantiną ir jo švelninimą?

Jau du mėnesius gyvename karantino sąlygomis. Jis vis tęsiamas, bet švelninamas.

Ką apie tai mano klaipėdiečiai?

Aloyzas KUZMARSKIS, verslininkas

Reikia tik pasidžiaugti, kad gyvename šalyje, kurioje yra ir drausmė, ir tvarka. Kai iškilo toks pavojus, vargu ar mes turime alternatyvą karantinui. Džiugu, kad lietuviai elgiasi gana drausmingai. Klaipėda yra karščiausias taškas Lietuvoje, nes čia uostas. Iš pradžių kas dieną joje buvo priimama apie 1 000 ro-ro laivų keleivių. Nors kalbų buvo visokių, bet reikia pasidžiaugti tuo, ką sugebėjo padaryti Klaipėdos universitetinė ligoninė. Manau, kad svarbiausia buvo suvaldyti situaciją. Tai ir buvo padaryta.

Mes ištvėrėme tą laikotarpį, manau, dar dvi tris savaites reikia būti gana budriems. Be abejo, turime įvertinti tai, kad amžinai karantinas tęstis negali. Šiandien jis švelninamas, jeigu tik situacija blogės, bus griežtinamas.

Jolita VALAITYTĖ, studentė

Man karantinas tikrai neprailgo. Mokymo procesas Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje nesustojo. Tik paskelbus karantiną, jau nuo pirmadienio pradėjome mokymąsi nuotoliniu būdu, užtat neatsilikome nuo studijų programos. Net nepastebėjau, kaip greitai prabėgo tas laikas.

Dabar karantinas švelninamas, jau reikia galvoti apie darbą. Manau, kad būtų buvę geriau, jeigu karantinas tam tikrais atvejais būtų buvęs griežtesnis. Atsirado žmonių, kurie nenorėjo dėvėti kaukių, norėjo eiti prieš sistemą. Aš kaukę ir dabar dėviu, nors karantinas ir sušvelnintas, bes rizika išlieka ta pati.

Manau, kad tas švelninimas yra šiek tiek per ankstyvas. Man atrodo, kad reikėjo dar bent savaitę palaukti, arba tie etapai galėjo būti ilgesni. Dabar vos ne kiekvieną pirmadienį vis ką nors naujo išgirsdavai.

Šiuo metu baisoka į miestą išeiti, nes geras oras, iš karto mieste daug žmonių, savimi pasitikintys vaikšto be kaukių. Labai tikiuosi, kad nebus antrosios bangos.

Darius MEŠKAUSKAS, aktorius

Prievarta prieš save pradeda kankinti. Erzina pats faktas, kad turi daryti ne tai, ką buvai susiplanavęs, kad viskas sustojo. Po to pripranti, paskui nusibosta, žodžiu, užeina bangomis.

Nesuprantu visos tos švelninimo logikos - kodėl kavinėse ir baruose galima sėdėti be kaukių ir kvėpuoti vienas kitam į veidą, o teatre vaidinti spektaklį - ne. Kodėl į salę galima leisti tik 30 žmonių, o ne daugiau? Kodėl bažnyčioje į pamaldas leidžiama, nors ten juk ateina daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, priklausantys rizikos grupei. Negi juos ten apsaugos šventoji dvasia?

Mūsų mylimojo Aurelijaus Verygos pasakymas, kad jums vaidinti nebuvo galima, o repetuoti buvo galima, davė kaip kuolu per galvą. Pagalvojau - arba jis visiškas cinikas, arba aš idiotas.

Dalia GUN, vadybininkė

Iš pradžių buvo šokas, visi tiek išsigandome, kad turbūt būtume ir kokius nors akvalangus ant galvos užsimovę, ne tik kaukes. Kyla klausimas, ar visos dėl karantino taikomos priemonės yra efektyvios. Man atrodo, kad jos yra per griežtos, gal buvo galima švelniau visa tai padaryti, o rezultatas būtų buvęs toks pat. Dabar galvoju, kad galbūt gyvenime daugiau nieko panašaus neišbandysiu.

Karantino švelninimas man kelia džiaugsmą. Mano tėvai yra rizikos grupėje, mes su jais nesusitikome visą tą karantino laikotarpį, bet juk nieko tokio ir neatsitiko. Tie du mėnesiai gyvenime tikrai nėra labai daug.

Mūsų įmonės vidiniams procesams suaktyvinti tas karantinas išėjo į naudą. Visų pirma visi sprendimai buvo daug greičiau priimami, nebuvo laiko įvairiems išvedžiojimams, visi buvo labai susikoncentravę.

Man labai aktualus ugdymo procesas, nes turiu vaikų. Karantino pradžioje buvo juntama, kad švietimo situacija yra krizinė. Tai iš karto pasijuto po dviejų su puse savaičių. Vaikų mokymosi rezultatai labai krito, nes sprendimai buvo priimti iš bėdos ir greitai. Bet kai mes šeimoje patys ėmėmės disciplinos, vaikams buvo sudaryti aiškūs tvarkaraščiai, dabar vėl viskas grįžta į tas pačias vėžes, kurios buvo prieš karantiną. Bet vaikai nenori eiti į mokyklą. Užsienyje nuotoliniai mokymai yra normali praktika, o mes jo infrastruktūros neturime, ir tai reikia pripažinti.

Eugenija ODEBRECHT, verslininkė

Gyvenome „La Belle Époque“ ir staiga bam – turime šitą nesąmonę. Labai liūdna žiūrėti į Ameriką, Italiją, Ispaniją. Mane labiausiai liūdina valdžios požiuris. Manau, ji saugo ne tiek žmones, kiek savo neįgalumą. Pasirodo, mes nesame pasiruošę jokiam pavojui, ne tik šitam.

Visas tas pandemijos įtempimas yra savo kailio saugojimas, ir nieko daugiau. Daugybė politikų naudojasi šita patogia susikurta liūdna pramoga. Karantiną tęs tiek, kiek galės, nesvarbu, kad jis švelninamas.

Iš pradžių mes nežinojome, kaip elgtis, visi buvome įvaryti į kampą grasinant. Uždarė mus be jokios žiaurios priežasties. Manau, reikėjo palikti patiems žmonems apsispręsti. Mūsų žmonės kitokie nei Švedijoje. Mes nepasitikime nei vienas kitu, nei valdžia. Mums reikia bizūno.

Žmonės per šitą krizę paaugo, paprotingėjo, tapo baikštesni. Niekas iki tol man nebuvo taip išryškinęs sociumo trūkumo kaip šitas karantinas. Važiuojant ir matant tuščias gatves, ir dar taip ilgai, toks liūdesys apimdavo ir taip graudu buvo. Tada supratau, kad sociumo atėmimas man yra didžiulė bėda ir nelaimė. Neužtenka telefonu pakalbeti. Su savo šeimos moterimis bandėme vyno taurę išgerti, virtualiai pabendrauti, bet tai ne tas.