Lina Karalienė: "Ateina ta diena, kai tu ne valgyti nori, ne miegoti, o kurti"

Iš kur kilo jūsų meilė menui?

Aš turbūt gimiau su pieštuku. Esu viena iš penkių vaikų ir mes visi esame dailininkai. Mano aplinka mane kūrė. Augau Skuodo rajone, visada buvau meno žmogus, gamtos vaikas. Ten, kur aš užaugau, mane supo nuostabaus grožio gamta. Mažytė visada vaikščiodavau ten, kur susilieja du slėniai. Stebėdama gamtą, stengdavausi ją perteikti savo piešiniuose.

Prie savo piešinių visada parašydavau "neišėjo", nes man neišeidavo. Mokytis dailės nebuvo kur. Buvau kaimo vaikas, bendrabučiuose gyvenom, nebuvo jokių galimybių, ne tie laikai. Esu visiška savamokslė.

Vėliau, augindama vaikus, piešdavau ir su jais, dabar abi mano dukros irgi piešia. Kartą pamačiau, kaip mažoji dukra kūrė darbą egzaminui dailės mokykloje - ji piešė ant šilko. Tada pirmą kartą susipažinau su šilko dažais, pačiu šilku, paliečiau jį ir įsimylėjau. Iš karto pamilau tapybos ant šilko techniką, bet labai patinka ir ant drobės piešti.

Ir dabar jūsų kūryboje dominuoja gamtos motyvai.

Nuolat stebiu gamtą, fiksuoju, daug detalių paimu iš jos. Gyvendama Klaipėdoje pastebiu gražų akmenėlį, vėją, žaviuosi jūra. Piešinyje man svarbus judesys, gyvumas. Jei kas paprašo, kad išpieščiau suknelę - ji visad juda, kažkas krenta, ar tai lapas susisukęs, ar į balą įkritęs.

Piešimas - jūsų darbas ar hobis?

Nei tas, nei anas. Darbas man suskambėtų labai šaltai, bet vis tiek truputėlį užsidirbu iš kūrybos. O hobis irgi, regis, per lengvai pasakyta. Gal tai pašaukimas? Kiti sako - talentas, aš taip pat norėčiau pasakyti, kad tai yra talentas.

Ar su savo kurtais meno kūriniais dalyvaujate parodose? Gal pardavinėjate?

Taip, esu buvusi ir Jūros šventėje, tačiau šiemet kažkaip į ją neprisiruošiau. Bus renginys Šventojoje, amatų šventė Druskininkuose. O parodėlės dabar laukia.

Mane dažnai reikia skatinti, spirti. Neseniai išpiešiau vienai tautodailininkei suknelę ant lino, ji dalyvavo kažkokiame levandų festivalyje ir sakė, jog ją visur pastebėjo, nes turbūt tiko su ta išpiešta suknele prie levandų. Dažnai jos klausia, kas išpiešė tą suknelę, patinka žmonėms, giria.

Džiugu širdy, jog žmonės pastebi, vertina kaip autorę, bet esu tik paprastas žmogus. Man patinka būti paprastai. Tegu už mane kalba mano darbai, aš pati galiu kalbėti ir mažiau.

Kokios, jūsų akimis, svarbiausios būdo savybės užsiimant tokia menine veikla?

Aš save pavadinčiau labai jautria asmenybe, tad turbūt šitą pabrėžčiau labiausiai. Taip pat esu mylinti - myliu gamtą, myliu žmones. Ir užjaučianti.

Neapsiribojate vien piešimu, bet ir veliate vilną. Kokią kūrybos dalį užima vėlimas?

Kartais norisi velti, tiesiog užeina, pasiimu ir veliu. Mano vėlimas irgi yra kitoks, plonas. Veliu su adata, noriu, jog veltinyje būtų aiškiai matoma, kad yra kažkokia gėlė ar kažkoks judesys.

Užsiminėte apie pašaukimą. Ar manote, jog tautodailininkai dirba iš pašaukimo?

Man sunku šnekėti už visus tautodailininkus. Kas yra tautodailininkas? Tautos žmogus, iš tautos atėjęs.

Kaip tik per radiją girdėjau, kaip viena moteris kalbėjo, jog gimsta tas noras piešti ir gyvuliai būna nepašerti tol, kol ji nepabaigia piešinio. Tiesiog norisi. Tu gyveni tuo. Ir tikrai ateina ta diena, kai tu ne valgyti nori, ne miegoti, o kurti. Pabundi ir bėgi pažiūrėti, kaip šiandien atrodo sukurtas darbas, ar reikės ką nors pataisyti, ar kokią spalvą paliesti. Tai eina iš vidaus, iš jausmo.

Tapybą ant tekstilės, veltinio techniką įvaldžiusi klaipėdietė tautodailininkė Lina Karalienė šiais metais priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.