Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus katalogas: heraldikos atsiradimas

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus katalogas: heraldikos atsiradimas

Heraldika, kaip mokslas apie herbus, susiformavo ne iš karto. Pirmiausia turėjo prabėgti ilgas laiko tarpas, kuriuo tapatumą nurodantys žymenys buvo pripažinti tapatumą nurodančiais heraldiniais ženklais, figūromis ir pan.

Galop pastarieji turėjo tapti platesnės sistemos dalimi, kurioje jie buvo naudojami tam tikra tvarka. Teigiama, kad heraldiniai elementai Europoje, Flandrijoje - flamandų gyvenamojoje teritorijoje - antspauduose, monetose, vėliavose buvo naudoti dar Karolio Didžiojo (768-814 m.) valdymo laikais.

Tačiau tuo metu dar negalima kalbėti apie atskirų giminių, juo labiau apie valstybinių darinių ypatumus žyminčią sistemą.

Ji taip, kaip suprantama dabar, susiformavo maždaug Kryžiaus žygių laikotarpiu. Apsišarvavusį riterį nelengva buvo pažinti tiek saviems, tiek priešininkams.

Reikėjo priemonės, kurios pagalba mūšio lauke greitai ir patogiai galima būtų atpažinti mūšio dalyvius.

Riteriai ėmė žymėti savo skydus, vėliavas, šalmus, žirgo gūnias jų tapatumą rodančiais ženklais. Pastaruoju metu tyrinėtojų darbuose tokiu herbų susiformavimo paaiškinimu vis dažniau imama abejoti dėl mūšio metu neišvengiamo purvo ir kraujo, kas tapatumo ženklus, kovai tęsiantis, vis labiau paslėpdavo.

Istorinėje literatūroje kartkartėmis nurodoma, kad Bajė (Bayeux) gobelene, sukurtame greičiausiai XI a. pab. Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I laimėtam mūšiui prie Hastingso (1066 m.) įamžinti, galima aptikti heraldinių elementų. Įdomu, kad šiame gobelene ant normandų karių skydų vaizduojamos figūros, kurios istorinėje literatūroje kartais buvo priskiriamos heraldinėms.

Tačiau jos tuo metu greičiausiai dar nebuvo jomis tapusios, mat kitose scenose ant tų pačių karių skydų buvo vaizduojamos jau kitos figūros.

Užtat ant gobelene pavaizduotų kunigaikščio Vilhelmo pusėje dalyvavusių flamandų karių vėliavų heraldines figūras lyg jau ir galima įžvelgti.

Bajė gobeleno fragmentas. Gobelenas − apie 70 m ilgio, 49,5 cm pločio, nuaustas XI a. pabaigoje, kurio scenos vaizduoja normanų Anglijos užkariavimą, saugomas Bajė miesto (Prancūzija) muziejuje.

Vis tik herbų, turinčių tam tikrą heraldinių elementų naudojimo tvarką, susiformavimą istorikai sieja su XII a., t. y. su šimtmečiu vėlesniais laikais nei Bajė gobelene pavaizduoti Hastingso mūšio įvykiai.

Vakarų Europoje herbai per visą savo gyvavimo laikotarpį, pradedant XII a., nebuvo išskirtinai kokio nors vieno socialinio sluoksnio atributas. Priklausomai nuo noro ir galimybių, jį galėjo susikurti bet kuris žmogus, šeima, kokių nors interesų vienijama socialinė grupė.

Svarbu buvo viena - tai neturi pažeisti kitų teisių. Tačiau labiausiai jie prigijo tarp kilmingųjų, žemvaldžių. Ypač aktualūs herbai tapdavo riterių turnyruose, kur apie kiekvieną riterį pranešdavo heroldai.

Manoma, kad heroldų pavadinimą reikėtų kildinti iš senojoje vokiečių kalboje minimų beerwald, kurių funkcija būdavo karių patikrinimo metu skelbti pavardes. Laikui bėgant heroldų funkcijos vis plačiau buvo pritaikomos riterių turnyrų metu - jiems reikėdavo susirinkusiems pristatyti dvikovoje dalyvaujantį riterį, jo žygdarbius, giminės genealogiją.

Gerai tokį darbą išmanę heroldai keliaudavo iš vieno turnyro į kitą. Apie XV a. heroldai tapo tikrais savo laikotarpio heraldikos specialistais.Jau XII a. pradžioje susiformavo herbų naudojimo tradicija bei griežčiau reglamentuota, nors dar ir nerašyta, tvarka.

Vėliau šios nerašytos taisyklės buvo perkeltos į vis gausiau atsirandančius herbynus. Pastarųjų kūrimą skatino ir kita aplinkybė. Apie XII a. II pusę ši ženklų sistema buvo pradėta naudoti giminių tapatumui nurodyti, buvo perduodama iš kartos į kartą.

Herbai turėdavo žymėti ir giminės kilmingumą. Matyt, apie tą laiką susiformavo ir galimybė herbo pavadinimo kilmės įvardijimo įvairavimui.

Herbas dažniausiai būdavo siejamas su ginklu (anglų kalba - arms, italų - arma, prancūzų - armoires, vokiečių - Waffen, Wappen).

Tačiau iš vokiečių herbą perėmę čekai jį įvardijo ne vokiškuoju ginklo, o kilmės pavadinimu - Erbe. Iš čekų šį variantą perėmė lenkai, o iš jų - lietuviai. Be giminių, XII a. pab.- XIII a. pr. herbais ėmė naudotis ir miestai, cechai, bažnytinės struktūros.

Herbams plisti labai didelį vaidmenį suvaidino jų panaudojimas antspauduose. Tad, be visų kitų apibūdinimų, kuriais Europa tuo metu apibūdinama XII a. pab., ypač XIII a., ją galima pavadinti ir sistemingai suformuotos heraldinės kultūros nešėja.

Su tokia Europa Lietuvai teko susidurti XIII a., t. y. tada, kai jau buvo įsibėgėję Kryžiaus karai į Šventąją žemę.

S PRESEPT O R I S I ME - MELEBHORC Memelburgo (Klaipėdos) preceptoriaus antspaudas.

Ten dar XII a. pr. ėmė kurtis kariniai vienuolių ordinai. Pirmieji du didesni ordinai įsikūrė XII a. antro deš. pabaigoje - ketvirto deš. pradžioje.

Apie 1118-1119 m. buvo įkurtas Tamplierių ordinas, o apie 1130 m. karine vienuolija tapo ir XI a. pačioje pabaigoje ėmęs kurtis Joanitų ordinas.

Pačioje šio amžiaus pabaigoje, 1196 m., Šventojoje žemėje, Akroje, įsikūrė trečias didelis ordinas, kuris dėl to, kad buvo kuriamas daugiausia kryžeivių vokiečių pastangomis, dažniausiai buvo vadinamas Vokiečių ordinu (ordo militaris Theutonicorum).

Patys šio ordino nariai įkūrimo metu buvo vadinami pilnu Vokiečių Šv. Mergelės Marijos špitolės Jeruzalėje (fratres hospitalis sanctae Mariae Theutonicorum Ierosolimitanorum) brolių pavadinimu.

Būtent Vokiečių ordiną Mozūrijos kunigaikštis Konradas 1225-1226 m. žiemą prašė pagalbos ginti sienas nuo prūsų. Šiam ordinui ir teko sujungti visas iki tol čia kurtas karines vienuolijas - 1235 m. į Vokiečių ordiną įsiliejo Dobrynės broliai, o 1237 m., po 1236 m. pralaimėto Saulės mūšio, įsijungė ir Kalavijuočių ordinas.

Pastarąjį dar 1202 m. Palestinoje besikūrusių ordinų pavyzdžiu buvo įsteigęs Rygos vyskupas Albertas tam, kad užtikrintų krikščioniškųjų misijų sėkmę.

Nepaisant karinių uždavinių, tarp kurių buvo ir pagonių nukariavimas, Vokiečių ordinas bei jam į pagalbą atvykstantys riteriai iš Vakarų Europos tapo jau į sistemą susiformavusios heraldinės kultūros nešėjais į rytinę Baltijos jūros pakrantę.

Bus daugiau

Parengta pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus katalogą.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder