"Medžiai yra visai tokie pat kaip ir mes, žmonės"
"Medžiai yra visai tokie pat kaip ir mes, žmonės"

"Žmogaus ir jo medžio fotoportretų projektas "Aš turiu šaknis" yra mano būdas atkreipti dėmesį į žmogaus atotrūkį nuo gamtos, agresyvią miškų eksploataciją, priminti, kad gamta yra pagrindinis žmogaus gyvybės šaltinis, atkurti žmogaus ryšį su gamta", - sakė profesionali teatro režisierė, Klaipėdos dramos teatro kūrėja Kornelija Krasilnikovaitė.

Su Kornelija susipažinome Girulių miške. Ši savaitė yra paskutinė, kai Klaipėdos miesto gyventojai gali balsuoti prieš geležinkelio plėtrą šiame svarbiausiame uostamiesčio želdyne. "Mišką dabar turime ginti taip, kaip prieš tris dešimtmečius gynėme laisvę. Aš tikiu, kad sąjūdis už Lietuvos miškus bus toks pats galingas ir keičiantis", - kalba pašnekovė.

Koks jūsų pačios santykis su medžiais? Kaip, kada pajutote šį ryšį?

Nuo mažens su močiute ir mama eidavome į mišką Bajoruose, šalia Akmenos upės, kuriame jos visada apsikabindavo savo beržus, patikėdavo jiems savo rūpesčius, kalbėdavo, kad medžiai suteikia energijos. Sekdama jomis ir aš ėmiau taip elgtis, turiu savo ąžuolą.

Kaip gimė projekto "Aš turiu šaknis" idėja?

Jeigu ne karantinas, šito projekto tikriausiai nebūtų. Priverstinis gyvenimo tempo sulėtinimas pavasarį man labai daug davė. Į rankas pateko geros antropoteosofijos knygos. Rimtai gilintis į savo tautos ir protėvių šaknis paskatino Audronės Ilgevičienės "Sakmė apie aisčius" ir "Aisčių dvasinės tapatybės beieškant". Dabar gilinuosi į Pranės Dundulienės knygas, lietuvių mitologiją ir, žinoma, mėgaujuosi "Paslaptingu medžių gyvenimu".

Joje miškininkas dalijasi savo pastebėjimais, kaip medžiai viską jaučia, kaip bendrauja, palaiko vienas kitą.

Man atrodo, kad medžiai yra visai tokie pat kaip ir mes, žmonės, tik daug vyresni ir išmintingesni už mus. Turėtume iš jų daug ko pasimokyti. Tik kaip juos išgirsti, pajausti? Kilo mintis, kad fotografija gali padėti užmegzti tą ryšį.

Per karantiną daug laiko leisdama gamtoje, ypač miške, ėmiau geriau jį pažinti, jausti. O kartu gilintis į savo šaknis, geriau įsiklausyti į save. Ir ne tik aš. Daugelis mano draugų, pažįstamų, projekto dalyvių tvirtina tą patį.

Žmonės atkuria savo ryšį su medžiais, kuris mūsų tautoje yra labai gilus ir stiprus.

Dar ne taip seniai žmonės eidavo melstis į šventas giraites, atlikdavo įvairias apeigas, ritualus su medžiais. Pavyzdžiui, sergantį žmogų perkišdavo pro medžio šaknis, kurios virš žemės iškilusios, kad jis nuo ligos išsivaduotų. Eglės kirtimas ir parnešimas į namus per saulėgrįžą buvo labai svarbus ritualas.

Žmonės eidavo į mišką, prašydavo eglutės, aukodavo aukas, atsiprašydavo medelio, kad jį kirs, nukirtę kotą sviestu ar medumi tepdavo ir puošdavo eglę maistu: vaisiais, obuoliais, apiberdavo grūdais.


Po apeigų ir švenčių žmonės medelį sudegindavo, o degindami prašydavo gerovės ir pilnatvės bei gero ateinančio derliaus. Pelenus susemdavo ir laikydavo vaistams. Nuodėgulius užkasdavo sode, tvarte, dėdavo netoli avilių, darydavo kryžiukus. Žmonės tikėjo, kad jie turi gydomąją galią. Visa tai turėjo gilią prasmę.

Kaip vyksta jūsų fotosesijos miške?

Siekiu užfiksuoti kuo daugiau skirtingų amžiaus bei profesijų žmonių ir jų medžių portretų. Projekto dalyvis kartu su manimi vyksta į mišką ar savo pamėgtą parką, vaikščiodamas jame išsirenka medį, su kuriuo norėtų įsiamžinti. Jis bendrauja su savo medžiu per lytėjimą, regą, klausą, energetinę tėkmę, o aš fiksuoju. Stengiuosi tai daryti kuo tyliau, būti nematoma. Kai ryšys tarp žmogaus ir medžio užsimezga, labai jaučiasi. Kartais net liaujuosi fotografuoti, kad nesutrikdyčiau to unikalaus ir intymaus momento.

Kiekviena fotosesija - vis kitas žmogus, kita istorija. Kurios jums įsiminė labiausiai?

Troškūnų kaimelyje prie Anykščių turėjau progos fotografuoti vyresnio amžiaus žmones, draugės senelius. Iš pradžų jie buvo tokie drovūs, gėdijosi, teisinosi, kad seni ir negražūs fotografuotis, tačiau fotosesijos metu jie taip nuostabiai atsiskleidė, tokie laimingi iš tiesų buvo, kad kažkas atkreipė dėmesį į juos. Tose apylinkėse turėjau laimės aplankyti ir susipažinti su išskirtiniais medžiais. Pavyzdžiui, Pavarių liepa, kurios aukštis 20 metrų, o kamieno apimtis beveik penki metrai, o aukštai kamiene yra kiaura drevė, ir tokio pat amžiaus ąžuolu netoliese.

Patiko fotografuoti 90 metų močiutę prie taip pat senos liepos. Jų portretas man išskirtinis tuo, kad jame matyti, kad medis ir žmogus yra lygiaverčiai tiek amžiumi, tiek patirtimi.


Įsimintina buvo istorija, kai moteris papasakojo, kad 1973 metais rado kaštoną, užkasė jį smėlyne ir užaugo medis. Jis tapo tos moters medžiu ir ji prie jo nusifotografavo.

Šis projektas suvedė mane su labai daug įdomių žmonių.

Ketinate surengti šio projekto fotografijų parodą. Kada?

Nuo liepos mėnesio iki dabar sukūriau 35 žmonių ir medžių portretus. Planavau, kad projektas truks apie metus, bet dabar matau, kad jis gali tapti mano gyvenimo projektu.

Sidebar placeholder