Mindaugas Milinis: "Kai viską parašai - mažiau skauda. Man dabar beveik neskauda"

Mindaugas Milinis: "Kai viską parašai - mažiau skauda. Man dabar beveik neskauda"

"Mano tikslas, kad istorinis nuotykių romanas "Partizanas" padėtų žmonėms susivokti, užpildytų baltas istorijos dėmes apie partizaninį judėjimą, karo ir pokario įvykius bei situaciją Klaipėdoje ir Mažojoje Lietuvoje, kad taptų ginklu informaciniame kare", - sako klaipėdietis žurnalistas, rašytojas Mindaugas Milinis.

Išleidote dvi istorinio nuotykių romano "Partizanas" dalis. Kas įkvėpė, paskatino imtis tokios temos? Ar tai žurnalistinis smalsumas, o gal jūsų šeimoje buvo autentiškų skaudžių patirčių?

Imtis šios temos skatino labiau pilietinis, ne žurnalistinis smalsumas. Mano šeimoje partizanų nebuvo, bet buvo tremtinių. Nuo pat vaikystės šeimoje girdėjau pasakojimus apie prieškarį ir pokarį, apie tremtį. Nuo pat mažens žinojau apie okupaciją ir kaip atrodo trispalvė.

Tad noras daugiau sužinoti apie tuos laikus, apie partizaninį judėjimą man buvo natūralus. Gilų įspūdį man paliko Juozo Lukšos-Daumanto knyga "Partizanai". Ji įkvėpė perskaityti apie partizaninį judėjimą viską, kas tik buvo išleista.

Antrojoje romano dalyje veiksmas vyksta Klaipėdoje ir Mažojoje Lietuvoje. Įsivaizdavau, kad šiame krašte partizaninio judėjimo nebuvo, kad čia partizanai galėjo atrasti saugų prieglobstį.

Iš tiesų plataus partizaninio judėjimo Mažojoje Lietuvoje nebuvo, tačiau partizanų būriai veikė Šilutės, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio apylinkėse. Antrojoje romano dalyje man labiau norėjosi perteikti tai, kas karo metais ir pokariu vyko šiame krašte.

Man tai atrodo labai svarbu, nes iki šiol skleidžiama labai daug melo. Mane glumina, kad gegužės 9-ąją susirenka žmonės Skulptūrų parke ir peza visokius niekus apie Klaipėdos išvadavimą ir atstatymą, kad iš Sovietų Sąjungos atvažiavusieji išvadavo ir atstatė miestą. Juk visa tai - melas, niekai, provokacija.

Mūšio dėl Klaipėdos išlaisvinimo sausio 28-ąją nebuvo, nes vokiečiai jau buvo palikę miestą. Vokiečių belaisviai atstatė Klaipėdą.

O vadinamieji specialistai, atsiųsti iš plačiosios Sovietų Sąjungos, buvo nusikaltėliai, vagys ir svieto perėjūnai, kurie atvažiavo į Klaipėdą ir kitus Rytų Prūsijos miestus tik todėl, kad sovietų valdžia juos skatino lengvatinėmis paskolomis ir pašalpomis.



Algimanto Jarukaičio nuotr.

Mieste siautėjo nusikaltėlių gaujos. Valdė miestą karinė okupacinė valdžia, kuri niekuo nesiskyrė nuo nusikaltėlių. Nusikalstamos ir prievartos institucijos buvo glaudžiai susijusios.

Pažymėtina, kad 1946 m. Klaipėdoje (Mėmelyje) buvo pakeista beveik visa miesto ir kai kurių struktūrų valdžia - Vykdomojo komiteto pirmininkas, partijos sekretorius, GULAG lagerio Nr. 57 valdžia. Reiškia, kažkas įvyko, ko negalėjo net sovietinė valdžia toleruoti. Knygoje pateikiu savo versiją, kokios priežastys lėmė tuos pokyčius.

Kaip įsivaizduojate, koks jūsų gyvenimas būtų, kurioje pusėje būtumėt, jeigu pats gyventumėte tuo laiku, kokiu gyvena jūsų herojai?

Ką reiškia, kurioje pusėje būčiau? Tai aišku, kurioje pusėje. Dabar, iš istorinės perspektyvos, mes galime vertinti ir teisti. Tuo metu nebuvo taip, kad gyvenimas pasikeistų per vieną dieną. Tie, kas išėjo į miškus, negalvojo, kad eina mirti.

Jie tikėjosi, kad pasaulis keisis ir Baltijos valstybių klausimas bus išspręstas mūsų naudai. Tačiau viskas užsitęsė, buvo numuilinta ir Baltijos valstybių klausimas liko atviras taip pat, kaip dabar yra atviras Krymo arba Donbaso klausimas. Bepigu buvo Afganistanui kovoti su Sovietų sąjungos agresija, kai jam padėjo visos islamo valstybės ir Amerika.

Lietuviai 10 metų kovėsi vieni. Žinoma, tas karas vyko keliais etapais, nuo aktyvių veiksmų, kai visi tikėjosi, kad karas pasibaigs ir ateis sąjungininkai, iki pavienių asmenų slapstymosi. Ar aš pasirinkčiau atvirą kovą, ar kolaboravimą ir tylų burbėjimą virtuvėje?... Šį klausimą kiekvienas galime sau užduoti ir šiandien.

Rašydamas romaną rėmėtės tikrais įvykiais, senųjų gyventojų pasakojimais? Koks romane dokumentikos ir išmonės santykis?

Senieji gyventojai nelabai nori kalbėti apie tuos laikus, o tie, kurie kalbėjo, jau viskas yra užrašyta, tereikia skaityti. O grožinės literatūros apie tai, kas vyko pokariu Klaipėdoje - labai mažai. Ieva Simonaitytė rašė "Paskutinę Kūnelio kelionę", tačiau jos kūrinys buvo išdarkytas, perrašytas, perredaguotas. Jame neliko nieko, ką ji norėjo parašyti.

Romanas "Partizanas" - dar vienas bandymas apie tai papasakoti. Išmonės jame yra daugiau nei dokumentikos. Yra kelios autentiškos pavardės, kurios tikrai buvo, autentiškos vietos. O visa kita - išgalvota.

Kuri romano dalis pačiam atrodo labiau pavykusi?

Nežinau, nes nė vienos neskaičiau (juokiasi). Gal antra geresnė, nes kai įsibėgėji, rašyti lengviau.

O kokie skaitytojų atsiliepimai?

Vienas mano draugas davė perskaityti seneliui ir sakė, kad jis perskaitė per vieną dieną. Knygos apimtis - 500 puslapių. Jam patiko.

Kito bičiulio tėvas, kuris atvažiavo į Klaipėdą pokariu, man patvirtino, kad viskas taip ir buvo, kaip romane parašiau.

Kai kam užkliuvo, kad knygos viršeliui buvo panaudotas partizano iš Anykščių rajono portretas, o rašoma apie Klaipėdos kraštą, bet man atrodo, kad fotografija puikiai iliustruoja partizaninį judėjimą ir padėtį Vakarų Lietuvoje.

Antroji romano "Partizanas" dalis išėjo prieš pat karantiną. Kaip sekasi knygai rasti kelią pas skaitytojus?

Sudėtingai, nes iš karto po knygos pristatymo knygų mugėje, prasidėjo karantinas ir buvo uždaryti knygynai. O knyga parduodama tik knygynuose. Tad tik dabar jau galima ją laisvai įsigyti. Beje, knygynuose dabar galima įsigyti iš karto abi romano dalis, nes tada, kai pasirodė antroji dalis, pirmosios tiražas jau buvo išpirktas. Dabar jis išleistas pakartotinai.

Beje, kartojamas jis jau ne pirmą kartą, tad galiu pasidžiaugti, kad yra žmonių, kurie domisi mūsų istorija.

Ar bus tęsinys?

Kiek galima tęsti? Negaliu sakyti, kaip ten viskas baigėsi.

Kodėl žmonės rašo knygas? Todėl, kad bando užpildyti vakuumą išoriniame gyvenime. Rašymas - gera terapija. Kai viską parašai, tarsi nusiramini, mažiau skauda. Man dabar jau beveik neskauda.

Ką dabar rašote?

Kažką rašau, bet dabar dar nesakysiu ką.

"Partizanai tikėjosi, kad pasaulis keisis ir Baltijos valstybių klausimas bus išspręstas mūsų naudai. Tačiau viskas užsitęsė, buvo numuilinta ir Baltijos valstybių klausimas liko atviras taip pat, kaip dabar yra atviras Krymo arba Donbaso klausimas", - praeities įvykių aktualumą akcentuoja rašytoja Mindaugas Milinis.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder