"Nekviestas svečias": vidinio stabilumo beieškant nestabiliu karantino laikotarpiu

Tiek teigiama, tiek neigiama patirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau daugelis esame labiau linkę priimti malonius išgyvenimus, o su neigiamais - kovoti, priešintis jiems (pavyzdžiui: "Negaliu pykti / bijoti"). Nekviesto svečio metafora vaizdžiai tai atskleidžia.

Įsivaizduokite, kad suskamba durų skambutis. Kai atidarote duris, priešais jus stovi besišypsantis, mielas žmogus. Maloniai pabendraujate ir jis išeina. Kitą dieną, kai šis vėl pasirodo, pakviečiate puodelio kavos ir smagiai praleidžiate laiką. Ilgainiui užmezgate su juo šiltus santykius. Kiekvieną kartą šiam svečiui maloniai atidarote duris ir įleidžiate į vidų. Jis visada laukiamas.

Kitą sykį suskamba durų skambutis, o atidarę duris susiduriate su visiškai kitokiu žmogumi. Šis asmuo atrodo negatyviai nusiteikęs, niūrios nuotaikos. Jam dabar sunku ir jis klausia, ar galėtų užsukti. Atsakote, kad jis nėra laukiamas ir turėtų išvykti. Tuoj pat uždarote duris ir bandote pamiršti, kad jis ten buvo.

Po kurio laiko vėl suskamba durų skambutis. Eidami link durų tikitės pamatyti malonųjį žmogų.

Deja, čia vėl nemalonusis svečias. Šiek tiek susierzinę pasakote, kad jam neleidžiama įeiti, kad jis nėra laukiamas. Kad ir kaip jums nepatiktų, šis asmuo vėl ir vėl apsilanko.

Nors niekada nesusipažinote, mintyse jis tampa vis priešiškesnis ir pavojingesnis. Gal net nusprendžiate užsibarikaduoti savo name ar įsirengti apsaugines kameras. Laikui bėgant su šiuo svečiu užsimezga nemalonūs santykiai.

Svečiai šioje metaforoje vaizduoja teigiamą ir neigiamą patirtį: kaip mums nepriimtino svečio neįsileidžiam į savo namus, taip stengiamės išvengti ir nemalonių išgyvenimų.

Natūralu, kad yra daugybė priežasčių, kodėl norime išvengti tokios patirties. Visų pirma tai yra nemalonu, tad "uždarydami duris" manome, kad galime užkirsti šiai patirčiai kelią bent jau laikinai mums pakenkti.

Deja, nutinka priešingai: neigdami, slopindami savo išgyvenimus, patys sau pakenkiame.

Emocijos mums naudingos

Emocijos gali mums padėti adaptuotis įvairiose gyvenimo situacijose ir suteikti daug vertingų dalykų.

Baimė apsaugo nuo pavojaus (pavyzdžiui, bijodami apsikrėsti virusu, atidžiai plauname rankas, vengiame susitikimų su kitais ir taip apsisaugome).

O pyktis gali mums pasakyti, kad kažkas peržengė mūsų ribą, kad tam tikri mūsų poreikiai pažeisti (pavyzdžiui, saugumo).

Kuo pokyčiai didesni, tuo ir emocijos intensyvesnės. Kai neslopiname savo jausmų ir leidžiame sau pabūti su tuo, ką jaučiame (su nerimu, baime, bejėgiškumu...), tada labiau padedame sau adaptuotis prie to, kas vyksta.

Ir priešingai, slopindami emocijas greičiausiai jausime vis labiau kylančią įtampą, dirglumą.

Nekviesto svečio metafora parodo, kaip svarbu ugdyti priėmimu grįstą santykį su emocijomis. Užuot "uždarius duris", verta pasirūpinti, kad mumyse vietos rastų tiek malonios, tiek nemalonios emocijos.

Sutelkti dėmesį į tai, ką galime valdyti

Susidūrę su tokiais nekontroliuojamais įvykiais kaip ši koronaviruso pandemija, ne tik patiriame įvairių emocijų, bet ir renkamės (dažniausiai nesąmoningai) skirtingas elgesio strategijas: nuo siekimo suvaldyti tai, kas nekontroliuojama, iki apskritai jokių veiksmų nesiėmimo.

Panašu, kad raktas į sveiką asmeninės kontrolės lygį galėtų būti kuo tikslesnis savo galimybių ir kontrolės ribų suvokimas. Paprastai tariant, derėtų vengti gaišti laiką veiksmams, kurie negali padėti kontroliuoti situaciją.

Bet tai nereiškia, kad nieko negalima pakeisti esamoje situacijoje. Tai reiškia, kad priimame sprendimą paleisti dalykus, kurių negalime kontroliuoti, ir sutelkti dėmesį į tai, ką galime valdyti.

Kuo dažniau sąmoningai renkamės, kur nukreipti savo dėmesį, tuo daugiau galimybių matome ir tuo daugiau pasirinkimų turime.

Tada patys sprendžiame, kaip norime būti susiję su tuo, kas vyksta. Įprastai mūsų smegenys yra linkusios susitelkti ties tuo, ko mes nebegalime daryti ar ko nebeturime (pavyzdžiui, nebegalime dalyvauti masiniuose renginiuose, vaikai negali lankyti mokyklos...).

Gera žinia, kad galime dėmesingumą nukreipti kitur užduodami sau labai svarbų klausimą - "Ką aš galiu dabar padaryti dėl savęs?" arba "Ką aš turiu?" (užuot gailėjęsi to, ko nebeturime).

Mūsų minčių vidinį dialogą tikslingai pakreipus kita linkme, keisis ir mūsų savijauta. Svarbu įsisąmoninti, kad emocijos glaudžiai susijusios su mūsų mintimis.

Prisitaikymo planas

Pats planavimo procesas jau yra vienas iš tų dalykų, kas gali mums suteikti kontrolės jausmą šiuo pokyčių laikotarpiu. O gebėjimas prisitaikyti yra susijęs su mūsų vidine stiprybe, lankstumu, galimybe efektyviai veikti susidūrus su negandomis. Tai - gebėjimas susitvarkyti su viskuo, kas mus užklumpa, ir sugrįžti stipresniems ir tvirtesniems nei anksčiau.

Pasitelkę jau turimus vidinius išteklius, susidarykime asmeninį prisitaikymo planą, t. y. tarsi pagalbą siekiant įveikti ateities iššūkius. Galimos tokios gairės:

Sėkmingo prisitaikymo pavyzdžiai jūsų gyvenime. Daugeliui mūsų ši koronaviruso pandemija yra pirmas pasaulinio masto įvykis, su kuriuo tiesiogiai susiduriame, tačiau nenuvertinkime ir kitų savo gyvenime jau įveiktų iššūkių.

Palaikantys žmonės. Kai kuriems rekomendacija likti namuose gali būti tikra palaima, bet daugeliui iš mūsų tarpasmeninio ryšio trūkumas gali tapti gana skausmingas. Tuo metu, kai mums labiausiai reikia kitų palaikymo, kad pasidalytume savo baimėmis, fiziškai esame dar labiau vieniši.

Dabar mus gelbsti nuotolinės susisiekimo priemonės - telefonas ar internetas. Verta apgalvoti ir įsivardyti, kokie palaikantys žmonės padeda mums išlaikyti emocinį stabilumą, kokiu būdu esamoje situacijoje su tais žmonėmis galime palaikyti ryšį.Galime net ir užsirašyti, kur kreipsimės prireikus emocinio palaikymo ar praktinės pagalbos.

Kita kryptis - išlaikyti darnius santykius su tais, su kuriais esame vienuose namuose jau kelias savaites: susiplanuoti ir bendrų veiklų, ir rasti laiko bei erdvės kiekvienam pabūti su savimi.

Strategijos susidūrus su stipriais išgyvenimais. Kokias renkamės strategijas padėti sau, kai kyla negatyvios mintys ar išgyvename nemalonias emocijas? Tai gali būti meditacija, kvėpavimo technikos (tiesiog stebėti savo kvėpavimą), dėkingumo žurnalo pildymas (pasižymėti net smulkiausius dalykus, už ką galime būti dėkingi, pavyzdžiui, net už tai, kad kvėpuojame, kol galime tai daryti), patinkančios muzikos klausymas, žaidimas su augintiniu ir t. t.

Išmintingi posakiai, palaikančios mintys. Gal semsimės jų iš dainų žodžių ("Nėra to blogo, kas neišeitų į gera"), romanų, poezijos, dvasinių raštų, garsių citatų ar senelių posakių ("Ir tai praeis", "Tai nesitęs amžinai").

Elgesys, kuris padeda spręsti problemą. Tai gali būti, pavyzdžiui, sąmoningas apsisprendimas riboti informacijos srautą: žinių klausyti ar informaciją internete apie koronavirusą tikrinti pakanka 1-2 kartus per dieną. Arba pasiryžimas laikytis dienos ritmo, kiek galima artimesnio įprastiniam (panašiu laiku keltis, eiti miegoti, valgyti...).