Omanas - Alacho pabučiuota šalis

Dieną, kai atvykome į Omaną, buvo Mėnulio užtemimas. Astrologai sakė, kad šis užtemimas lemia senųjų, atgyvenusių sistemų baigtį ir naują pradžią. Sutapimas, tačiau tą pačią dieną mirė Omano sultonas Kabusas bin Saidas, kuris valdė šalį daugiau kaip pusę amžiaus, nuo 1970-ųjų.

Kadangi sultonas neturėjo šeimos ir vaikų, savo įpėdiniu paliko pusbrolį Haitamą bin Tariką Saidą.Naujasis sultonas buvo paskelbtas tą pačią dieną. O visa šalis tris dienas gedėjo buvusio valdovo.

Šalis be mokesčių

Apie jį omaniečiai itin geros nuomonės, nes jam valdant šalis suklestėjo, buvo nutiesti keliai, pastatytos ligoninės ir mokyklos, kurios yra nemokamos. Didžiausią nuostabą kelia tai, kad šalies gyventojai nemoka jokių mokesčių. Maža to, kiekvienas gimęs berniukas gauna žemės sklypą, kuriame vėliau gali statyti namus ar vystyti verslą. Omaniečiai stato labai didelius namus ir gyvena didelėmis šeimomis. Tėvai kartu su vaikais, anūkais. "Iki 1970-ųjų čia nieko nebuvo. Tik nedidelis miestelis ir kokosų palmių giraitės. Nebuvo didelių namų, kelių, nebuvo automobilių. Žmonės vaikščiojo pėsčiomis, augino kupranugarius ir asilus", - su nostalgijos gaidele ir pasididžiavimu pasakojo gidas Musalemas.

Vietiniai dažniausiai privažiuoja prie kavinės su automobiliais ir net neišlipa iš jų. Padavėjas pribėga priimti užsakymo ir patiekia pagamintą maistą į automobilį.

Žalia oazė dykumoje

Musalemas - 56-erių omanietis, beduinas, gimęs dykumoje prie Salalah. Prieš 20 metų jis išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas ir tapo pirmuoju gidu Salalah ir trečiuoju Omane. Jis nuomoja giminaičio vilą pajūryje turistams ir su pasididžiavimu rodo ką tik baigtą statyti, prabangiai įrengtą nuosavą apartamentų viešbutį pirmojoje linijoje, kuriame netrukus taip pat priims svečius, galbūt porą apartamentų parduos.

Sultono rezidencija Salalah.

Nekilnojamasis turtas Salalah yra paklausus dėl kiek kitokio klimato karščių deginamame regione. Iki Dofaro regiono vasaromis vėjai atpučia musoninį lietų, o toliau į Arabijos pusiasalį jo nepraleidžia Hadžaro kalnai, kurie skiria žemą Omano pajūrio lygumą nuo dykumos plokščiakalnio ir yra 50-100 km nutolę nuo Omano įlankos.

Vietiniai omaniečiai jūroje nesimaudo, bet vakarais susirenka palydėti saulę.

"Lietus nelyja nuolat, tačiau pučia gaivus vėjas ir maloni dulksna sudrėkina žemę. Viskas tampa žalia. Tada Salalah prasideda turizmo sezonas, suvažiuoja žmonės iš šiaurinio Omano, Jungtinių Arabų Emyratų, Saudo Arabijos. Jie čia statosi namus", - rodo gidas besiplečiantį miestą.

Žmoną turėti - prabanga

Dofaro regiono centras Salalah - antras pagal dydį miestas Omane po sostinės Muskato. Prie Arabijos jūros prisiglaudusi Salalah - buvusio sultono ir jo mamos gimtinė. Tad nenuostabu, kad šiai vietai buvo skirtas išskirtinis sultono dėmesys. Važiuojant pajūriu pirmiausia dėmesį atkreipia buvusio sultono rezidencija - didžiuliai rūmai, kurių teritorija driekiasi per visą kvartalą.

Naujasis sultonas - ne iš Salalah. Kai gido paklausėme, ką vietiniai galvoja apie naują sultoną, šis atsakė, jog reikia palaukti 5 metus - tada bus galima daryti išvadas. Vis dėlto akivaizdu, kad Salalah augs ir be sultono malonės.

Frankincenso medžių derva – švenčiausia Omano brangenybė, vertinama nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Į akis krenta, kad dauguma naujų, gražių pastatų stovi tušti. "Gyventojų mažai", - sako Musalemas. Tai kelia nuostabą, nes šeimos didelės. Moterys gimdo daug vaikų, dauguma niekur nedirba. Jų darbas - būti žmona ir mama. Vyrams Omane leidžiama turėti 4 žmonas, tačiau, pasak Musalemo, retas kuris gali sau leisti tokią prabangą.

Senų apleistų namų niekas neremontuoja ir netvarko, net jeigu jie stovi paplūdimyje. Paprasčiau pastatyti naują namą šalia.

"Moterys - labai brangios. Omane laikomasi tradicijos, kad vyrai moka kraitį žmonos tėvams ir apmoka visas didžiulių ir prabangių vestuvių išlaidas.

Anksčiau kraitis buvo mokamas kupranugariais, dabar - pinigais, automobiliais, brangenybėmis, drabužiais. Be to, vedęs vyras turi visiškai aprūpinti žmoną, vaikus, tarnus. Moterys namuose negamina maisto ir nesitvarko.

Turėti kelias žmonas - labai brangu. Tad dažnai omaniečiai antrą arba trečią turi ne žmoną, o draugę, dažnai užsienietę. Nieko tokio, jeigu omanietis turi draugę kinę ar indę, bet moterys omanietės jokiu būdu negali ištekėti už svetimšalio", - aiškino Musalemas.

Vakarienei - skaniausia žuvis.

Moterys Omane pagal islamo tradiciją rengiasi juodai ir dažniausiai slepia veidus. Klausiau gido, kaip susipažįsta būsimieji sutuoktiniai. Sakė, kad dažniausiai jaunimas susipažįsta ir įsimyli mokyklose, universitetuose. Ten merginos veidų neslepia ir apskritai tai daro tik jeigu sutuoktinis pageidauja.

Dykumų oazėse augančios datulės - vienas iš tų produktų, kuriuos Omanas eksportuoja į visą pasaulį.

Gidas pažymi, kad Omano Sultonatas siekia, kad moterys būtų taip pat išsilavinusios kaip ir vyrai, kad dirbtų, eitų vadovaujamas pareigas, dalyvautų politiniame gyvenime. Omanietės net gali tarnauti kariuomenėje, tačiau dauguma jų tik gimdo vaikus.

Skaniausia žuvis - automobilių aikštelėje

Šiuo metu Omane gyvena apie 4,5 milijono gyventojų, pusė jų - imigrantai iš Indijos, Bangladešo, kitų Azijos ir Afrikos valstybių. Šalyje jie pastebimi labiausiai, nes dirba daugiausia aptarnavimo sferoje: parduotuvėse, viešbučiuose, kavinėse. Tad natūralu, kad maistas Omane taip pat dominuoja toks, kokį siūlo imigrantai.

Dominuoja indiškos kavinės - užeigos su plastikiniais stalais, kurie užtiesiami plastikinėmis staltiesėmis, ir lankytojai sėdi ant plastikinių kėdžių. Tiesa, vietiniai sėdi nebent vakarais, dažniausiai jie privažiuoja prie kavinės su automobiliais ir net neišlipa iš jų. Padavėjas pribėga priimti užsakymo ir patiekia pagamintą maistą į automobilį.

Šiuo metu Omane gyvena apie 4,5 milijono gyventojų, pusė jų - imigranatai iš Indijos, Bangladešo, kitų Azijos ir Afrikos valstybių.

Tad nieko keista, kad tokie plastikiniai kavinių staleliai pastatyti viduryje automobilių stovėjimo aikštelės. Žuvų turguje prie tokio statlelio mes valgėme skaniausią žuvį. Tokio šviežumo ir tokio skanumo, kad prisiminsime visą gyvenimą.

Nors kupranugariai Omane vaikšto laisvi, tačiau visi jie turi savo šeimininkus.

Omaniečių firminis patiekalas - kupranugario mėsa. Iš jos kepami šašlykai. Ar skanūs, priklauso nuo to, kaip pagaminti. Omaniečiai teigia, jog ryte suvalgius gabalėlį kupranugario mėsos jėgų ir energijos užtenka iki vakaro. Per pietus vietiniai nevalgo ir nedirba. Dirba tik iš ryto, o paskui gyvenimas prasideda nuo 16 val. Dieną - siesta.

Bus daugiau.