Pianinų ir fortepijonų daktaro paslaptys

"Turinčiųjų tokį stažą Lietuvoje daugiau nėra", - ne be pasididžiavimo sako ponas Adolfas.

O buvusi ilgametė konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė pabėrė ištisą virtinę ditirambų: "Kiekvienai mokslo įstaigai palinkėčiau tokių savo profesijai atsidavusių žmonių. Be to, jis yra rišamoji grandis tarp konservatorijoje dirbusiųjų, besimokiusiųjų ir dabartinių kartų, pažįstantis kiekvieno klavišinio instrumento kiekvieną stygą. Ir žinantis, ką su ta styga daryti, jei ji sunegaluotų."

Lietuvos fortepijonų derintojų asociacijos, vienijančios per 50 profesionalų, prezidentas Audrius Blažiūnas taip pat nešykštėjo pagyrų: "Nuo pat asociacijos įsikūrimo pradžios Adolfas Kundrotas nėra praleidęs nei susirinkimų, nei seminarų. Būdamas garbaus amžiaus ir turėdamas tokį įdirbį, domisi visomis naujovėmis, yra smalsus, puikiai bendrauja su kolegomis."

O nuo ko ir kaip viskas prasidėjo ir kaip tobulėjo pono Adolfo profesiniai įgūdžiai?

Kaip "užsikabinote" būtent už šios profesijos?

Atitarnavęs armijoje, stojau mokytis chorvedybos. Buvau jau ketvirtame kurse, kai mane išsikvietė mokyklos direktorius Jonas Kasnauskas pasiteirauti, ar nenorėčiau derinti klavišinių instrumentų. Žinoma, kiek nustebau. Bet direktorius sakė, kad ne iš piršto tą pasiūlymą laužęs. Jis mano solfedžio dėstytojos Stefos Rimkevičiūtės buvo teiravęsis, gal ši negalėtų prirodyti vaikiną, kuris būtų tinkamas derintojo darbui. O ši per solfedžio pamokas kai paduodavo akordą, aš pirmasis pradėdavau rėkti, kuriais klavišais. Tai ji mane stabdydavo, sakydavo, kad ir kitiems leisčiau pasakyti. Na, o kai leisdavo man pasakyti, niekada neklysdavau. Tai ir buvo mano dėstytojos rekomendacijos direktoriui pagrindas - gera klausa.

Kaip reagavote į tą pasiūlymą?

Žinoma, direktoriui sakiau, kad nemoku, nežinau. Bet jam svarbu buvo, kad ryžčiausi. Pasiryžau. Ir mane išsiuntė mokytis į Piotro Čaikovskio konservatoriją Maskvoje pas pianinų ir fortepijonų derintojus. Tie mokslai buvo tokie, kad stebėjau jų darbą ir klausdavau, ko nesupratęs. Mokiausi pusmetį, dar ir egzaminą turėjau laikyti. Kai sugrįžau į Klaipėdą jau pasikaustęs, kaip tik užtaikiau į šviesaus atminimo klavišinių derintojo Juozo Mačiuko laidotuves. O jis tuo metu buvo pagrindinis fortepijonų derintojas mūsų mieste. Todėl, kad prižiūrėjo filharmonijos instrumentus. Filharmonija, likusi be derintojo, - capt mane už čiuprynos. Taigi, visą gyvenimą dirbu pirmaeilėse konservatorijoje, o antraeilėse - filharmonijoje. Kai pastaroji subyrėjo, buvau pakviestas derinti instrumentus Koncertų salėje.

O į Koncertų salę gastrolių atvyksta pasaulinio garso pianistai, kuriems ne tas pats, kokiu instrumentu groti...

Tikra tiesa. Pasaulinio garso pianistai pas mus pradėjo atvykti tik tuomet, kai salė įsigijo "Steinway" markės fortepijoną. Kai jie kviečiami gastrolių į Klaipėdą, bene pirmas klausimas rengėjams: "O koks jūsų fortepijonas?" Ir tik išgirdę apie "Steinway", leidžiasi į kalbas dėl koncertų.

Prieš juos be galo jaudinuosi. Koncerto dieną suderinti instrumento ateinu šeštą ryto. Iki aštuonių - instrumentas paruoštas. Mat atlikėjai labai įvairiai būna susidėlioję savo dienotvarkę. Ir repeticija gali vykti bet kuriuo metu.

Kai išbando instrumentą, prasigroja, klausiu - ar viskas gerai? Pianistai būna labai įvairūs: vieni mosteli ranka ir sako, kad derinti nebereikia, kiti dėl visa ko apsidraudžia: jeigu ką išgirdai ne taip, gali paderinti. O įsivaizduokit, kai tarsi koks vulkanas fortepijono klavišus tranko temperamentingasis atlikėjas iš JAV Aleksandras Paley? O būna ir tokių virtuozų, kurie per klavišus "prasieina" kumščiais... Po tokių repeticijų vėl fortepijoną derinu. Ir dar prieš koncertą pabandau, nes fortepijonas labai įnoringas instrumentas. Jeigu per daug drėgmės, blogai, jeigu per karšta, vėl blogai... Dėl šių faktorių ir niekieno neliestas fortepijonas gali savaime išsiderinti.

Ar jums tenka bendrauti su pianistais virtuozais?

Dažniausiai tai būna dalykiniai pokalbiai. Galiu pasakyti, kad kiek labiau pabendrauju su Aleksandru Paley, kurį yra pamilęs Klaipėdos muzikinis elitas, ir jis bent tris kartus per metus atskrenda į Lietuvą. Ir būtinai - koncertai Klaipėdoje. Jis kaskart apsidžiaugia mane pamatęs, nes vertina mano darbą. Pakviečia ir kavos išgerti.

Tenka pasikalbėti ir su abiem Geniušais - tėvu ir sūnumi.

Saulius Šiaučiulis - džiazo legenda - mane ir visai yra "nusisavinęs", nes daug kam pareiškia arba mane kam nors pristato - Adolis, mano asmeninis derintojas. Per Saulių aš įklimpau į džiazo muziką. Taigi, per jį ir jo, sakyčiau, genialias improvizacijas labai pamilau džiazą.

Bet neišdaviau ir klasikos - man nieko nėra gražesnio, kai klausausi fortepijono su orkestru. Ir kai ausį glosto gerai suderintų instrumentų skambesys, atliekant Mocarto, Čaikovskio, Bethoveno, kitų klasikų kūrinius.

Esate ne tik Koncertų salės, konservatorijos darbuotojas, bet ir melomanas.

Aš privalau sėdėti koncertuose, prieš kuriuos suderinau instrumentą. Nes jų metu gali nutrūkti stygos ar po vulkaninių akordų fortepijonas ir vėl gali išsiderinti. Per koncertus esu labai neramus - širdis tuksi, ausys gaudo kiekvieno akordo garsą. Jeigu pajuntu, kad kas "atsišriūbavo", per pertrauką turiu suskubti priveržti stygas.

O kokia pianinų ir fortepijonų derintojo kasdienybė?

Konservatorijoje turėjau savo dirbtuvėlę, ten ir būdavau. Dabar mano dirbtuvėlės sąskaita praplėsta valgykla. O aš išsikėliau į konservatorijos bendrabutį. Bet visada esu po ranka, jeigu skubiai reikia pakeisti fortepijonų ar pianinų nutrūkusias stygas, suderinti instrumentus. Dabar juk bepigu - su mobiliuoju nesiskiriu...

Jūs visą laiką išskiriat "pianinas" ir "fortepijonas". Niekad šitų dviejų sąvokų neskyriau. Gal ir mūsų laikraščio kai kuriems skaitytojams būtų pravartus Jūsų paaiškinimas.

Trumpai drūtai galiu įvardinti esminį skirtumą: fortepijonas - instrumentas, kurio stygos ištemptos horizontaliai, o pianino - vertikaliai. Fortepijonai yra šešių rūšių: didysis koncertinis, mažasis koncertinis, saloninis, didysis kabinetinis, mažasis kabinetinis ir - miniatiūrinis.

Fortepijonų ir klavišinių instrumentų turi ir privatūs asmenys. Ar dažnai esate kviečiamas jų derinti?

Paskutiniu metu daug instrumentų, net pusantro šimto metų amžiaus, pargabenama iš svečių šalių, kurių piliečiai "nukvakusius" pianinus, fortepijonus bevelija atiduoti veltui, kad tik kas išsivežtų. O lietuviai, naudodamiesi tuo, juos čia parveža ir, žinoma, nori parduoti. Žmonės, siekdami savo vaikus išmokyti muzikuoti, nežinodami visų subtilybių, perka juos už prieinamą kainą, manydami, kad bent jau vaikų mokslų pradžiai pakaks.

Dažno instrumento dėl pačių įvairiausių priežasčių jau nebegalima nei suderinti, nei suremontuoti. Per daugelį metų praktikos esu įsitikinęs, bet koks ir muzikos mokslų pradžiai nėra tinkamas.

Koncerto dieną suderinti instrumento ateinu šeštą ryto. Iki aštuonių - instrumentas paruoštas.

Ir pianinams, ir fortepijonams būtinos sąlygos - patalpose temperatūra ne aukštesnė nei plius dvidešimt vienas, o drėgmė ne didesnė nei šešiasdešimt procentų.

Bet juk vasarą ir Lietuvos platumose pasitaiko karščių, kai termometrų stulpeliai pakyla per trisdešimt...

Vasaros karščiai nėra tokie pavojingi kaip šildymo prietaisų. Klavišiniai patalpose turėtų būti statomi mažiausiai pusantro metro atstumu nuo radiatorių ar krosnių, židinių. Esu aptikęs ir tokių instrumentų savininkų, kurie bijo net langus praverti, kad drėgmė nepasklistų. Tai irgi neteisinga.

Bet galiu pasakyti, kad paskutiniu metu privatūs asmenys labai retai bekviečia derinti instrumentų, nes neturi pinigų susimokėti už paslaugas. Nenoriu minėti nei pavardžių, nei vardų žmonių, kurie savo paslaugas siūlo už mažesnę kainą. Ir žmonės ant to "pakimba". O kai po to vis dėlto tenka kreiptis į savo darbą tikrai išmanančius, šie turi ištaisyti ir tų vadinamųjų pigesnių derintojų pridirbtus reikalus.

Prie klavišinių tektų priskirti ir fisharmonijas. Ar tenka padirbėti ir su jomis?

Dumplinės fisharmonijos buvo meistraujamos pakeisti vargonams repeticijose. Didelės bažnyčios, kuriose būdavo vargonai, - šaltos. O repetuoti žmonės rinkdavosi į šiltesnes patalpas. Taigi tos fisharmonijos - tiktai repeticijų instrumentas.

Po Antrojo pasaulinio karo muzikine kultūra besirūpinantys žmonės į dabartinę konservatoriją iš Klaipėdą apleidusių vokiečių, žydų namų buvo sutempę daug fisharmonijų, kurios pradžioje atstodavo pianinus ir fortepijonus. Bet laikui bėgant jas išstūmė tikrieji klavišiniai instrumentai.

Kai pradėjau dirbti 1971 metais, jų jau bebuvo likę keturios. Vieną išbrokytą fisharmoniją aš žūtbūtinai saugojau savo dirbtuvėje. Šviesaus atminimo tautodailininkas Vytautas Majoras vis kaulydavo ją parduoti. Nors per varinių stygų įtaisymą vienoje jo išskobtų figūrų su... kanklėmis burnoje su meistru buvau labai susibičiuliavęs, atsisakydavau, suprasdamas fisharmonijos kaip antikvarinio daikto vertę.

Vėliau Majoras, pas kurį į sodybą kartais užsukdavau, iš kažkur fisharmoniją buvo parsitempęs. Na, o tą fisharmoniją, kurią tiek metų saugojau, restauravo auksinių rankų meistras Antanas Butkus. Kai ją, tarsi naują, atgabeno, fisharmonija tapo konservatorijos salės puošmena. Kelis kartus klausiausi ir ja muzikuojančiųjų koncertų.

Ar auginate sau pamainą?

Norėjau, kad sūnus Vytautas, baigęs birbynės klasę, mano sukauptas žinias perimtų. Lyg ir buvau prisiviliojęs. Bet jis buvo labiau remontininkas nei instrumentų derintojas. Paskui ant visko nusispjovė ir išrūko į užsienius.

Iš dalies mano pramintais takais eina dukra Olivija. Ji, muzikos akademijoje baigusi vargonų klasę, dabar dirba Kretingos meno mokykloje. Ji instrumentų, žinoma, nederina. Bet, viliuosi, kai ką šitame reikale išmano.

Turėjau mokinį. Atrodo, neblogai jam sekėsi, bet pernai prieš rugsėjį atėjo atisveikinti - padėkojo už viską ir išvažiavo į Daniją. Instrumentų derinimo raktą pasiėmė... Sakiau - skambink, jei prireiks ką išsiaiškinti. Bet neskambino. Nežinau, ar ir to rakto jam reikia.

Na, o kai baigsiu savo kaip klavišinių derintojo karjerą, žinau, ką iš klaipėdiškių meistrų siūlyčiau į savo vietą... Bet kol kas manęs nepaleidžia nei konservatorija, nei Koncertų salė.

Kas sudėtingiausia jūsų profesijoje?

Niekada nebuvau baramas dėl atliekamo ir atlikto darbo. Net ir pastabų nesu sulaukęs. Bet visada jaučiu didžiausią atsakomybę atlikėjams, pradedant studentais, baigiant pianistais virtuozais. Ir, žinoma, klausytojams. Todėl visuomet klausausi, ką padariau, ar iki galo padariau. Juk aš pats girdžiu savo darbą...

Labai laukiu, kada baigsis visi tie karantinai. Pasiilgau koncertų, net ir tuksinčios širdies per juos pasiilgau. Esu modernus - jau pasiskiepijau "Moderna" vakcina.

O ką veikėte per karantinus?

Nuveikiau didelius darbus: buvau išardęs visus pianinus ir fortepijonus. O jų konservatorijoje ir bendrabučiuose apie šešias dešimtis. Iššveičiau visas dulkes, sutvarkiau, suderinau. Bet dar liko ir nesuderintų. Darbų stygiumi tikrai nesiskundžiu. Karantinai man buvo labai darbingas metas. Nes dienų tėkmėje instrumentai dažniausiai studentų ir dėstytojų užimti. Tų didelių darbų, kai reikia ardyti, nepadarysi.

P. S. Klaipėdoje klavišinių instrumentų derintojų tik šeši. Paklaustas, kuriam iš jų patikėtų tęsti savo darbus, A. Kundrotas paslapties taip ir neišdavė...