Raudonarmiečių gaujos užimtame Klaipėdos krašte plėšikavo, žudė ir prievartavo

Raudonarmiečių gaujos užimtame Klaipėdos krašte plėšikavo, žudė ir prievartavo

Jei dar kam nors kyla klausimų, ar per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva buvo okupuota ar išvaduota, tereikia paskaityti 75 metų senumo sovietinių funkcionierių skundus aukščiausiems tuometės sovietinės respublikos vadovams. Pačiam Antanui Sniečkui adresuotuose skunduose prašoma apsaugoti nuo siautėjančių raudonarmiečių gaujų, kurios plėšikavo, žudė, prievartavo ir niokojo civilių turtą užimtame Klaipėdos krašte.

Raudonieji į Klaipėdos kraštą įsiveržė 1944 m. spalio 9-10 dienomis.

Iki pat spalio pabaigos truko mūšiai dėl Klaipėdos (Mėmelio). Nors kraštas buvo okupuotas, miestas liko vokiečių rankose.

Negalėdami paimti įtvirtinto uostamiesčio, sovietai ėmė siautėti užimtose Klaipėdos krašto teritorijose. Vos per pusantro mėnesio sovietiniai okupantai parodė tikrąjį savo veidą, kuriuo pasibaisėjo net visko matę okupacinės valdžios pareigūnai.

Iš kai kurių dokumentų aiškėja, kad siautėti raudonarmiečiai pradėjo pirmosiomis okupacijos dienomis.

Skundėsi net enkavedistai

2009 m. Klaipėdos universiteto išleistame leidinyje "Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos" daktarė Arūnė Liucija Arbušauskaitė straipsnyje "Klaipėdos krašte nėra nė vienos šeimos, iš kurios nebūtų kas nors atimta" pateikė trijų to meto okupacinės valdžios pareigūnų Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo S. Juozapavičiaus, NKVD operatyvinės grupės Priekulėje vado vyr. leitenanto Kazakovo ir NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininko kapitono Kuzmino skundus savo tiesioginiams viršininkams dėl kraštą okupavusių Raudonosios armijos dalinių savivalės ir siautėjimų.

Sunku pasakyti, ar jie buvo susitarę, tačiau visi trys raštai, kurių originalai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve buvusiame LKP CK dokumentų skyriuje, parašyti prieš 75 metus 1944 m gruodžio 24 d.

S. Juozapavičius savo raštą siuntė Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui, vyr. leitenantas Kazakovas - Lietuvos TSR Vidaus reikalų liaudies komisarui valstybės saugumo komisarui Juozui Bartašiūnui, o kapitonas Kuzminas - Lietuvos TSR Valstybės saugumo liaudies komisarui Aleksandrui Guzevičiui.

Dokumentuose atsispindi nepagražinta padėtis Klaipėdos krašte 1944 m. rudenį, kai jau buvo pasitraukę krašto gyventojai ir į teritoriją įžengė Raudonosios armijos daliniai.

Tik Klaipėdos (Mėmelio) placdarmą dar tebegynė negausios vermachto pajėgos, kurių rankose buvo ir Kuršių nerija.


Likusioje krašto teritorijoje "šeimininkavo" sovietų trofėjinės kariuomenės daliniai, kurie turėjo šalinti karo veiksmų padarinius (išminuoti laukus, pastatus) ir rinkti karinės technikos liekanas.

Apie padėties rimtumą liudija ir ketvirtas tame pačiam Klaipėdos universiteto leidinyje publikuotame A. L. Arbušauskaitės straipsnyje pateiktas dokumentas - Lietuvos KP(b) Klaipėdos valsčiaus ir miesto komitetų sekretoriaus Šilino kreipimasis į patį aukščiausią tuo metu tiek karinės, tiek ir partinės Lietuvos TSR pareigūną Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorių Antaną Sniečkų.

Gadina turtą, prievartauja moteris

Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Juozapavičius savo rašte "Apie padėtį Klaipėdos krašte" M. Gedvilui (1901-1981) pranešė, kad "visa Klaipėdos apskritis, išskyrus Klaipėdos miestą ir kelis gyvenamuosius punktus arti jo, išvaduoti iš vokiečių okupantų. Gyventojų likę tik Priekulės valsčiuje ir viename Dovilų valsčiaus kaime".

Įdomu tai, kad ir Klaipėdos Vykdomasis komitetas tuo metu veikė Priekulėje.

S. Juozapavičius pripažįsta, kad Klaipėdos apskrities miestuose ir kaimuose visas turtas ir žemės ūkio inventorius buvo paliktas visiškai tvarkingas, tačiau daugelyje vietų jis neišsaugotas.

Kitaip tariant, sugadintas, o gyvuliai atimti.

"Priekulės plytų gamykla, likusi visiškai tvarkinga, buvo demontuota, nuimti presai, vagonetės ir kitos dalys buvo suvežta į Priekulės stotį kaip metalo laužas, o gamykla liko pusiau sugriauta.

Priekulės pieninėje išmontuotos sviesto mašinos. Priekulės valsčiaus komitetas ketino atsivežti veikiantį traktorių, kurį apžiūrėjo mechanikas.

Kitą dieną [mechanikas], neprivažiavęs kilometro prie tos vietos, kur buvo traktorius, išgirdo sprogimą. Traktorius buvo susprogdintas ir išvežtas į metalo laužą.

Buvo susprogdintas Šventvakarių kaimo tarybos pirmininko Kuršaičio lokomotyvas, o Laukių [Launių ?] kaime buvo sudaužytas veikiančios kuliamosios <…>. Ir daugelyje kitų vietų buvusios sveikos žemės ūkio mašinos sprogdinamos ir daužomos.

Supjaustomi sofų apvalkalai, nudraskomi odiniai krėslai, daužomi veidrodžiai.

Klaipėdos valsčiaus komiteto sekretorius, dabar laikinai einantis Priekulės valsčiaus komiteto pirmininko pareigas drg. Zimkus, užėjęs į vieną namą, pastebėjo kareivį, daužantį buože gerą veidrodį.

Į Zimkaus klausimą – kodėl jūs taip darote? – kareivis atsakė: daužome, kas sena, naują pastatysim, – ir išėjo…

Labai paplito moterų prievartavimas, kareiviai nepaiso nei amžiaus, nei sveikatos. Pasitaikė ir išprievartautos moters nužudymas.

Bet nelaimingi gyventojai yra išsigandę iki tokio lygio, kad netgi nesiskundžia.

(Bus daugiau)

Raktažodžiai
Sidebar placeholder