Sergejus Maslobojevas: "Neįmanoma - tai ne faktas. Tai tik nuomonė"
Sergejus Maslobojevas: "Neįmanoma - tai ne faktas. Tai tik nuomonė"

"Kiekvienam žmogui yra reikalingas tikėjimas. Tik į kuo tikėti - jau jų pasirinkimas. Ar tai būtų tikėjimas į Dievą, ar tikėjimas savo svajone, savo sveikata ar stiprybe. Būtent tikėjimas ir noras tai įgyvendinti mus stumia į priekį", - pabrėžia pasaulio kikbokso čempionas, profesionalų "Glory" kovų turnyrų dalyvis, Metų klaipėdietis Sergejus Maslobojevas.

Pastaruoju metu itin aktyviai socialinėse akcijose dalyvaujantis ir tiek jaunimą, tiek į priklausomybes įnikusius ar su sunkiomis ligomis, ar netektimis akis į akį susidūrusius suaugusiuoius įkvėpti skatinantis 32 metų S. Maslobojevas pastebi, kad žmogui reikia ne tiek jau daug - supratimo, išklausymo ir paskatinimo judėti į priekį.

"Aš visada su mielu noru pasidalinu savo patirtimi ir visus raginu svajoti. Būtent svajonės ir begalinis noras jas įgyvendinti ir padaro gyvenimą įdomų", - sakė S. Maslobojevas.

"Neįmanoma - tai tik gąsdinantis žodis, už kurio slepiasi silpni žmonės. Jiems paprasčiau gyventi įprastame pasaulyje, užuot suradus savyje jėgų ką nors pakeisti. Neįmanoma - tai ne faktas. Tai tik nuomonė. Neįmanoma - tai ne nuosprendis. Tai iššūkis. Neįmanoma - tai galimybė pasireikšti. Neįmanoma - tai ne amžina. Neįmanoma - įmanoma", - akcentuoja S. Maslobojevas.


SU MOKYTOJU. Sergejus Maslobojevas su pirmuoju savo treneriu Viktoru Gerasimovu. "Šis treneris reikiamu momentu man parodė kelią, kokie svarbūs gyvenime yra sprendimai ir pasirinkimai, kas iš tiesų yra sportininkas ir sėkmingas žmogus", - pabrėžė S. Maslobojevas. Asmeninio archyvo nuotr.

Jis pastaruosius kelerius metus su šeima gyvena Vilniuje, tačiau visada per didžiąsias metų šventes grįžta į gimtąją Klaipėdą. Čia gyvena tiek Sergejaus, tiek žmonos Airinės tėveliai.

S. Maslobojevas šįkart Klaipėdoje nusprendė pabuvoti kiek ilgiau - bemaž pusę mėnesio. Per tą laiką jis spėjo pasimėgauti artimųjų irū draugų bendravimu, atsipūsti nuo beprotiškai intensyvaus sporto režimo, Vilniaus kamščių ir savo gimtojoje Klaipėdoje bei aplinkiniuose rajonuose įsiliejo į įvairias socialines akcijas.

Į didįjį ringą - jau vasarį

Sergejau, tavo gyvenimo tempas - itin intensyvus: nuolatinės treniruotės, varžybos, šeima, socialinės akcijos, televizijos laidos... Ar Klaipėdoje pavyko bent šiek tiek pailsėti?

Atvirai pasakius, paskutiniai mėnesiai man mano buvo labai intensyvūs ir kupini emocijų - spalio 3 dieną gimė mano antras sūnus Raonas. Pats dalyvavau žmonos gimdyme, kirpau virkštelę... Neslėpsiu, kad po gimdymo iš džiaugsmo ir susijaudinimo net ištryško ašaros. Vaiko gimimas - neapsakomai malonus jausmas. Tai kažkas didingo. Vėliau buvo debiutas mano išsvajotame "Glory" turnyre. Viskas pavyko puikiai - iškovota pergalė. Vėliau laukė kovos pasaulio kikbokso čempionato kovos. Čia pavyko tapti nugalėtoju. Jaučiausi emociškai išsekęs, po kovų buvau nusėtas mėlynėmis, jaučiau kūno skausmus. Visgi neturėjau kada atsikvėpti, nes ruošiausi antrai "Glory" turnyro kovai, kuri turėjo vykti gruodžio mėnesį. Deja, mano dideliam liūdesiui, kova buvo nukelta į vasario mėnesį. (Planuojama, kad teks kovoti vasario 29 dieną Olandijoje su Roelu Mannaertu. aut. past.). Taigi, teko keisti planus. a

Kaip bebūtų, atokvėpis Klaipėdoje buvo labai reikalingas ir laiku.

Ką per dvi savaites nuveikei Klaipėdoje?

Visų pirma grįžęs į Klaipėdą visada stengiausi kuo daugiau laiko skirti artimiesiems. Taip pat žmonėms, kuriems jaučiuosi dėkingas. Vienas jų - mano pirmasis treneris Viktoras Gerasimovas. Aš pas šį trenerį lankiau sunkiąją atletiką. V. Gerasimovas reikiamu momentu man parodė kelią ir kokie svarbūs gyvenime yra sprendimai ir pasirinkimai, kas iš tiesų yra sportininkas ir sėkmingas žmogus.

Nors sunkiosios atletikos sporto aš neragavęs" jau daugybę metų, o jis taip pat pakeitęs savo profesiją, bet būsiu jam dėkingas dar labai ilgai už jo širdį ir nuoširdžius norus.

Tikiu, kad daugelis mūsų turi savo pirmąjį mentorių... Niekada nepamirškite jų. Nes jei ne jų kelrodis mums, nežinia, kur šiandien būtume ir ką veiktume. Todėl ištarkime nuoširdų ačiū mūsų pirmiesiems gyvenimo mokytojams!

Džiaugiuosi, kad buvau pakviestas į Klaipėdos rotušę pas miesto merą Vytautą Grubliauską. Nuoširdžiai pabendravome, pasidalijome įspūdžiais, nuveiktais darbais ir pasiekimais. Širdį paglostė ir tai, kad Klaipėdos sporto tarybos ir sporto žurnalistų buvau pripažintas geriausiu 2019 metų Klaipėdos neolimpinių sporto šakų sportininku. Man tai didelė garbė.

Antrąją Kalėdų dieną aš lankiausi Šilutėje, reabilitacijos centre "Taikos Kelias". Į šį centrą aš vykau lygiai po dvejų metų. Šį kartą mes pasirinkome savęs realizavimo ir pažinimo temą. Kalbėjome kaip svarbu yra pažinti, pamilti save. Nes tik tada, kai išmoksime mylėti ir džiaugtis savimi - galėsime būti pavyzdžiu kitiems ir jiems padėti. Visiems siūlau pagalvoti dar kartą, ką galime padaryti, jog būtume geriausiomis savo pačių versijomis.

Mane labai nudžiugino, jog išgirdau tikrą sėkmės istoriją. Viena reabilitacijos centro dalyvė sėkmingai sukūrė šeimą, augina vaikelį, sąmoningai priėmė blaivybę ir stengiasi įkvėpti kitus. Ji teigė, kad ją keistis paskatino prieš dvejus metus išsakyti mano žodžiai. Tai nuostabu.

Jei aš savo pavyzdžiu galiu įkvėpti ir į gera pakeisti bent vieno žmogaus gyvenimą - tai jau didelis pasiekimas. Jei tokiu mąstymu vadovautumės mes visi - kiek aplink būtų laimingų žmonių. Todėl niekada nepamirškite, jog gerai darbai ir poelgiai yra užkrečiami.

Taip pat su bičiuliu Aurimu Mockumi aplankėme vadinamąjį "vilko vaiką", garbaus amžiaus melnragiškę Romą Juozapavičiūtę, kurin gyvena be vandentiekio namuose, krosnis yra apgriuvusi, ji sunkiai verčiasi. Argi normalu, kad XXI amžiuje žmogus geria vandenį, kurį susirenka iš lietvamzdžio po lietaus? Prieš Kalėdas nupirkome ir nuvežėme jai 15 didelės talpos butelių vandens ir maisto. Atidarėme sąskaitą ir esame nusiteikę surinkti lėšų, kad priartintume šios geros širdies moters namus prie civilizacijos.

Nuo pat vaikystės Romai teko sunkus gyvenimo kelias, pradedant artimųjų netektimi per Antrąjį pasaulinį karą ir baigiant "vilko vaiko" dalia, o dabar vargsta vieniša net be elementarių civilizacijos patogumų. Tačiau ji nesiguodžia, o neša savo gyvenimo kryžių ir net visada stengiasi padėti kitiems - maitina kačiukus, šuniukus.

Kai atvykome aplankyti Romos, ji net apsiašarojo. Ir dėkojo mums, tačiau ne ji turi dėkoti mums, o mes jai už jos gyvenimo darbus ir žygdarbius. Roma visą gyvenimą rūpinosi kitais, dirbo felčere, o šiuo metu sunkiai išgyvena iš kuklios savo pensijos.

Mes tikimės surinkti lėšų ir padėti sutvarkyti moteriai apgriuvusią krosnį bei įvesti į jos namus vandenį. Bent jau tiek norėtume palengvinti jos sunkią dalią.

Įkvėpė "Dragūnų" bataliono karius

Žinau, kad Klaipėdoje buvai susitikęs su kariais ir jiems vedei paskaitą bei treniruotę. Papasakok apie tai plačiau.

Lankiausi Dragūnų batalione pas Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos karius. Kalbėjau apie savo gyvenimo pradžią bei didžiausius man jo siųstus išbandymus. Paatviravau apie savo ryžtą ir sprendimus, kuriuos privalėjau priimti tam, kad įgyvendinčiau savo vaikystėje turėtą svajonę - tapti geriausiam.

Paaiškinau visiems žinomas tiesas, kad svajonės pildosi, bet tik tos, į kurias mes sudedame daugiausia savo pastangų ir vilčių.

Be viso to, mes privalome pasirinkti ir teisingą gyvenimo kelią. Ryžtingai juo eiti ir savimi tikėti. Tuomet anksčiau ar vėliau mes pasieksime savo galutines stoteles. Bet ir tada mums nedera sustoti, o atvirkščiai - pradėti planuotis kelionę į dar aukštesnę viršūnę.

Mes visi verti išpildyti savo svajones, bet viskas priklauso ir nuo to, kiek mes pasiryžę paaukoti dėl jos.

Taip pat aplankiau ir savo pirmąjį kovinio sporto klubo "Muai thai imperija" trenerį Vadimą Gridiajevą ir jo auklėtinius. Su jais kartu pasportavome ir motyvavau užsispyrusiai siekti savo tikslų. Jau ne pirmą kartą siekiu jaunimui parodyti tikrąją kovos menų prasmę.

Kaip tavo akimis keičiasi Klaipėda?

Klaipėda kasmet pastebimai gražėja. Pastebėjau ir tai, kad atgimė ir senamiestis - mieste sutinku daug besišypsančių ir laimingų žmonių ir tai itin džiugina. Klaipėda - mano širdies miestas. Nors aš dabar gyvenu ir sportuoju Vilniuje, tačiau visada liksiu klaipėdiečiu. Juk mano venomis teka Klaipėdos kraujas. Namai yra ten, kur širdis.

Sergejau, tenka tave stebėti socialinėje erdvėje ir žiniasklaidoje. Prieš daugiau nei mėnesį aukcione už šešis tūkstančius eurų buvo parduotos tavo pirštinės ir šortai, su kuriais 2017 metais Monake iškovojai WAKO profesionalų kikbokso čempiono diržą. Visi šie pinigai buvo atiduoti vėžiu sergantiems vaikams, jų gydymui. Neseniai savo sporto klube organizavai kraujo davimo akciją. Geri darbai ir socialinė veikla tampa lyg tavo vizitine kortele.

Ne kartą esu sakęs, kad į socialines akcijas ir susitikimus su žmonėmis, bendruomenėmis aš einu tikrai ne dėl reklamos ar kažkokios finansinės naudos, o dėl to, jog man tai patinka. Atvirkščiai, aš dažnai socialinėms akcijoms atiduodu dalį iš savo šeimos biudžeto. Kiek galiu, tiek prisidedu. Geri darbai mane įkvepia.

Kartais mes taip įsisukame į kasdienę rutiną ir savo darbus, jog nepastebime to, kas iš tikrųjų svarbu. Visi turime rūpesčių, tačiau kai kurie atiduotų viską, jog galėtų džiaugtis kiekviena diena.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder