Stogai ir jų ypatumai Mažojoje Lietuvoje
Stogai ir jų ypatumai Mažojoje Lietuvoje

Turėti stogą visomis prasmėmis yra gerai. Ar tai būtų namo stogas, ar pastogė, kur galima laikinai prisiglausti, ar tiesiog apsauga ir gynyba plačiąja prasme. Stogas yra vienas svarbiausių namo elementų, gal net svarbiausias.

Kaip kepurė žmogui, kuri keitėsi sulig mada, bet visuomet griežtai ženklino socialinį statusą. Ne veltui sakoma: pagal žmogų ir kepurė. Vadinasi, ir pagal stogą galima daug pasakyti apie namo šeimininką ar to laiko madas.

Stogų formos keitėsi, priklausomai nuo statybos laikotarpio, vietos ir pastato paskirties. Kuo reikšmingesnis pastatas, tuo prašmatnesnis buvo jo stogas.

Ypač išraiškingi baroko laikotarpio (1600-1770 m.) bažnyčių, klebonijų, sinagogų ar dvarų stogai.

Klasicizmo epochoje jie darėsi paprastesni, lėkštesni, dėmesys krypo į kitą pastato elementą - portiką - atvirą prieangį su kolonomis.

Dar vėliau labiau vertinta ne stogo forma ar jo puošmenos, bet patvarumas ir ilgaamžiškumas, ypač atsparumas ugniai, nes dažni gaisrai buvo itin pražūtingi sparčiai besiplečiantiems miestams ir miesteliams.

Kaimų ir miestelių pastatų stogai buvo paprastesni, bet Lietuvos etnografiniuose regionuose gana skirtingų formų ir konstrukcijų. Stogų įvairovė atsirado dėl nevienodos ūkio pažangos ir gretimų kraštų įtakos.

Vakarų Lietuvoje sparčiau buvo diegiamos naujovės, pažangūs statybos būdai. Rytų Lietuvoje pokyčiai lėtesni, išliko senosios statybos tradicijos ir konstrukcijos.

Būtent konstrukciniai ypatumai ir lėmė regioninius savitumus. Lietuvoje paplitę skirtingi - pėdiniai, sijiniai ir gegniniai stogai.

Rytų Lietuvoje galima aptikti visų tipų stogus, Vakarų Lietuvoje - tik gegninius.

Iš renginio „Stogdengystės Mažojoje Lietuvoje raida ir reikšmė“ Agluonėnų etnografinėje sodyboje. 2020 m. rugsėjis. Straipsnio autorės nuotr.

Patys seniausi, archajiškos konstrukcijos pėdiniai stogai išliko tik aukštaičių klojimuose. Juose stogą remia į žemę įkasti masyvūs stulpai - pėdžios.

Gegnes laiko ant pėdžių uždėtas kraiginis rąstas - permetė. Neabejotinai ši konstrukcija seniausia ne tik Lietuvoje, bet visoje Šiaurės Rytų Europoje.

Stogo krašto apdaila.

Vakarų Lietuvoje ji išnyko anksčiausiai, nors dar XIX a buvo aptinkama Prūsijoje.

Archeologų rasti senosios Palangos gyvenvietėje nedideli pastatai galėjo būti analogiškos konstrukcijos, dengti malksnomis, eglės žieve arba apiplūkti moliu ir apdėti velėna.

XVI?XVII a. šaltiniuose aprašyti dvarų trobesių stogai dengti lentomis, skalomis (dranyčiomis), malksnomis (gontais), rąsteliais ir eglių luoba.

Kartais pastatai turėjo dvigubą dangą: apačioje - eglių luoba, ant jos - šiaudai, skalos arba lentos. Į šiuos panašūs ir senoviški skandinavų stogai, dengti septyniomis eilėmis beržo tošies, o virš jos - lentomis.

Ilgainiui plačiai naudotą eglių maukną, skalas keitė naujos parankesnės medžiagos: šiaudai, nendrės, čerpės.

Naujovės buvo inspiruojamos ir valstybės nurodymais, pavyzdžiui, 1604 m. Karaliaučiuje išleistoje instrukcijoje pažymėta, kad lietuviškų namų ir dūminių pirkių stogams sunaudojama daug eglių žievės, dėl to padaroma didelė žala miškams.

Liepta minėtus trobesius dengti moliu arba skiedromis.

Nepaisant instrukcijų, žemaičių trobesiuose dar ir XIX a. sandarumo ir priešgaisriniais sumetimais naudota eglių žievės danga.

Stogams modernėjant gyvenamuosiuose namuose pėdinę ir sijinę pakeitė gegninė konstrukcija. Vakarų Lietuvos trobesiams būdingi jau vien tik gegniniai stogai.

Juos sudaro poromis sunertos gegnės, įkirstos ir atremtos į viršutinį sienojų, tarpusavyje sutvirtintos horizontaliais ryšiais, vadinamosiomis templėmis arba stygomis.

Skirtingai nuo pietinių ir vakarinių kaimynų, kaimo statyboje gegnės su sijomis nebuvo jungiamos į stabilią santvarą. Gegnės paprastai išdėstomos tankiau negu sijos.

Gerokai (1,5?2 m) už sienų išsikišę gegnių galai sudarė plačias pastoges, apsaugančias sienas nuo kritulių ir nuo vėjo. Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje būdingos dar ir paplatintos užlaidos.

Jos suformuotos kokį pusmetrį atitraukus pogegninį (mūrlotinį) sienojų nuo sienos.

Užlaidos labai tiko drėgno klimato pajūrio regionui. Tik XIX a., ėmus didinti langus, pastogės sumažėjo, kad į patalpas patektų daugiau šviesos.

Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje trobesiai buvo dengiami laužytos čiukurinės arba pusvalminės formos stogais.

Žvejo sodyba, stuba Pakalnės k.

Vokiečių mokslininkai (R. Detlefzen, G. Froelich) laužytą čiukurinį stogą laikė sena lietuviška forma, kuri vyravo iki XIX a. Rytų Prūsijoje lietuvių apgyventose srityse.

Trapecijos pavidalo skliautas buvo puošiamas įvairiomis kryptimis sukaltų lentų ornamentu arba pjaustiniais. Čiukurai dažniausiai užtaisomi lentomis arba rąsteliais.

Stogo kraštas ties čiukuru sutvirtinamas ir apdailinamas pjaustinėtomis vėjalentėmis - lėkiais.

Laukininko sodyba, stuba.

Gegnių ir sijų galai dailiai profiliuoti. XIX a. pabaigoje kartu su čerpių danga paplito dvišlaičiai stogai su puošniomis vėjalentėmis, įspūdingais lėkiais, karniziniais apvadais.

Puošyba, ornamentai architektūroje buvo labai svarbūs ir paklausūs.

Mažojoje Lietuvoje XIX a. pabaigoje ėmė kurtis nedidelės įmonės, specializuoti cechai, kur jau pramoniniu būdu gamintos profiliuotos gegnės, vėjalentės, pastogės pakalimai ir kitos apdailos detalės.

Stogo aukštis buvo nustatomas pagal pastato plotį. Tradiciškai gegnių ilgis (nuo atrėmimo ant sienos įkirčio iki kraigo) sudarė 2/3, rečiau 3/4 pastato pločio.

Todėl visi stogai turėjo panašų 42-49 laipsn. nuolydį, Vakarų Lietuvoje stogai statesni, Rytų Lietuvoje - lėkštesni (dėl skirtingų klimato sąlygų).

Dar stogų nuolydis priklauso ir nuo dangos: nendrių ar medinėms dangoms reikalingi didesni nuolydžiai, čerpių ir skardos - mažesni.

Vakarų Lietuvoje statyti gerokai platesni namai negu Rytų Lietuvoje.

Todėl net esant vienodiems stogų nuolydžiams ir sienų aukščiams, stogo ir sienų proporcijos skyrėsi: Vakarų Lietuvoje stogai sudarė 2/3-3/4, Rytų Lietuvoje ? 1/2-2/3 pastato aukščio. Todėl žemaičių trobesiai atrodo masyvesni, kresnesni, aukštais stogais.

Kiekvienas šeimininkas rinkosi stogų dangą pagal išgales, dažniausiai tai, kas buvo gyvenamoje aplinkoje lengvai įgyjama. Stogams dengti naudotos įvairios medžiagos: nendrės, meldai, šiaudai, lentos, malksnos (skalos, skiedros, gontai, lentelės), vėliau, XX a., - molinės ar betoninės čerpės ir skarda.

Valstiečio ūkyje šiaudai buvo pati pigiausia ir tinkamiausia stogams medžiaga.

Šiaudų danga buvo klojama dviem būdais: varpomis aukštyn arba žemyn. Pirmuoju būdu šiaudai paskleidžiami eilėmis, prispaudžiami kartelėmis, pririšami prie grebėstų ir specialiu įrankiu sumušami - išlyginami.

Šis dengimo būdas skaitėsi naujoviškesnis, sudėtingesnis, dailesnis, reikalaujantis įgūdžių ir daugiau laiko.

Kitu būdu stogai dengiami nedideliais kūliukais, kurių kiekvienas pririšamas šiaudų grįžte prie grebėsto.

Šis dengimo būdas buvo paplitęs Sūduvoje, Dzūkijoje, kadais gal ir Mažojoje Lietuvoje. Juo lengva dengti, sunaudojama mažiau šiaudų, bet prasčiau laiko, reikia dažniau taisyti.

Apsaugai nuo vėjo stogo viršus buvo prislegiamas slogsčiais (kryžiokais), velėna, akmenimis, kartais užbaigiamas dekoratyviu šiaudų užpynimu.

Pamaryje ir ežeringuose kraštuose vietoj šiaudų naudotos nendrės, kartais švendrės. Nendrių stogas tvirtesnis, ilgaamžiškesnis negu šiaudų.

Dvaro ir sakraliniai pastatai iki XIX a. dažniau buvo dengiami skaldytais gontais ar skalomis (dranyčiomis).

XX a. senas medines dangas nukonkuravo skiedros. Jų lengvai galėjo pasigaminti kiekvienas ūkininkas.

Ypač skiedrų danga išpopuliarėjo po 1922 m. žemės reformos, kaimams skirstantis į vienkiemius. Skiedros buvo drožiamos ir rankiniu būdu, ir pasitelkiant arklių jėgą.

Drožtos iš to, ką turėjo savo ūkyje: eglių, drebulių, juodalksnių, beržų... Ir šiandien nėra sutarimo, kurios geresnės - drebulinės ar eglinės skiedros.

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje sparčiai plito molinių čerpių dangos, anksčiausiai Sudūvoje ir Mažojoje Lietuvoje, nes čia pirmiausia ėmė stigti medienos, o aplink buvo dideli klodai gero molio.

Pasak Panemunės kaimo gyventojos, bemaž kas antras kaimas turėjo įsirengęs savo plytinę, kurioje pasigamindavo ir čerpių stogams. XX a. pradžioje didėjo cemento vartojimas, imta štampuoti betonines čerpes.

Pasiskolinęs reikiamas formas, ūkininkas pats nesunkiai galėjo jų pasigaminti.

Tuo pat laiku ėmė rastis skardos stogai. Jie buvo nepigūs, todėl dažniau naudoti gyvenamiesiems namas, o ūkiniai dengti paprastesnėmis, pigesnėmis dangomis.

Tarpukariu skardos stogai buvo privalomi prie pagrindinių kelių, upių ir geležinkelio trasų siekiant sukurti modernios šalies įvaizdį. Po karo, sovietmečiu, visus kaimus ir miestelius apdengė modernia danga - šiferiu, kurią jau privalu pakeisti.

Agluonėnų etnografinėje sodyboje vyko renginys pagal projektą "Stogdengystės Mažojoje Lietuvoje raida ir reikšmė šiandien", kurio metu dalinomės mintimis ir patirtimis apie tradicinius trobesių stogus.

Meistrai pristatė skiedrų drožimą ir stogo dengimą nendrėmis: pasakojo, kaip pasirinkti tinkamas medžiagas ir gaminius, kaip teisingai sukloti ant stogo, kad šie būtų ilgaamžiai ir patikimi.

Dabar mes turim labai platų pasirinkimą, - nuo tradicinių iki modernių stogo dangų.

Skaičiuojama, kad vidutiniškai stogo danga tarnauja 20-40 metų.

Nelengva apsispręsti, kaip tvarkyti namo stogą, kokią pasirinkti dangą. Sakoma, kad visa, kas nauja - tai pamiršta sena.

Po truputį į madą grįžta tradicinės dangos. Kiekviena jų turi privalumų ir trūkumų. Išmanydami savybes, teisingai pasirinkdami ir pritaikydami senoviškas dangas ar tam tikras stogo detales, galim paįvairinti ir papuošti savo namus.

Tradicijų išmanymas įgalina kurti savitą ir nepakartojamą gyvenamąją aplinką, teikiančią savigarbą, pasitikėjimą ir ramybę.

Ar ne to mes šiandien siekiame?

Raktažodžiai
Sidebar placeholder