Pakeliaukime po įspūdžius ir emocijas...
Pirma pažintis su vienu iš lankomiausiu Majų civilizacijos objektu Čičen Ica (Chichen Itza) vyksta sutemose. Apšviesti statiniai keičia spalvas ir raštus.
Ant pagrindinės Kukulkano piramidės - muzikos ir šviesų spektaklis. Vaizdingai pasakojama didingo ir savo laiku įtakingo miesto istorija su pakilimais ir nuopuoliais.
Kilsteliu akis, o ten - Paukščių Takas ir žvaigždžių plejados, mirguliuojančios kartu su muzika. Naktinis dangus visu svoriu nusileidžia ant šventyklų stogų, tarsi patvirtindamas jų didybę ir suteikdamas dar daugiau paslapties ir jaudulio.
Čičen Icos archeologiniame komplekse puikiai išlikusioje akmeninėje bibliotekoje atsiveria Majų kultūros dienoraštis, vaizdžiai aprašytas akmeninėse enciklopedijose.
Kitą dieną lankome archeologinę Čičen Icos zoną dienos metu. Meksikos saulei įkaitinus orą tiek, kad sunku darosi net įkvėpti, leidžiamės į gyvus vadovų pasakojimus, keliaudami nuo statinio prie statinio. Mūsų grupei labai pasisekė - mus lydi gidai, kurie pasakoja istoriją plačiau nei oficialiai, palikdami erdvės savo paties mintims.
Sulig kiekvienu sustojimu vis labiau jauti, kaip protas sutrikęs blaškosi tarp oficialios informacijos, gidų pasakojimų ir paties savo pojūčių. Logika traiškoma akimis matomais faktais. Vaizduotei, deja, "nurašyti" nepavyksta.
Vietiniai apsirengę folkloriniais kostiumais.
Kukulkanas yra vienas iš svarbiausių majų dievų panteone, kuris apsireiškia gyvatės forma. Jo garbei pastatyta didžioji piramidė taip ir vadinasi. Majų astronominės, architektūrinės ir inžinerinės žinios glumina savo tikslumu ir gebėjimu panaudoti jas kasdienybėje.
Majų astrologinis kalendorius savo apskaičiavimais ir informacijos apimtimi aktualus ištisus tūkstantmečius.
O kaip reikėjo suprojektuoti ir pastatyti pastatą prieš tuos pačius tūkstančius metų taip, kad du kartus per metus, kai susilygina dienos ir nakties ilgis, piramidės šiaurine puse, pakopa po pakopos, iš viršaus į apačią, nušliaužia didžiulė gyvatė, kuri yra saulės šviesa, labai specialiu, tiksliu kampu krentanti ant piramidės...
Turistams siūloma pasivažinėti išpuoštomis karietomis.
Arba, kai suploji delnais, stovėdamas tiesiai priešais fasadinius laiptus, kurių viršuje yra anga, kaip atsakas pasigirsta majų mitinio paukščio kecalio (quetzal) šūksnis, kurio ryškiomis plunksnomis kilmingieji puošdavo savo galvas.
Ir tokiu būdu jį prisikvietę, išreikšdavo jam pagarbą, kartu tikėdamiesi pagauti vieną kitą pabirusią plunksną.
O vandentiekis, aprūpinantis miesto gyventojus ir kukurūzų laukus vandeniu? Ir visa tai, ir žymiai sudėtingiau sukurti ir įgyvendinti, pasak oficialiosios Majų civilizacijos istorijos versijos, neturint nei įrankių, nei rato ir būnant beveik laukiniam...
Einame toliau. Veneros observatorija, kuri taip pat pastatyta specialiu kampu Veneros atžvilgiu. Observatorijas sutinki beveik kiekviename majų mieste, taigi visai natūraliai atrodo,kad tyrinėjimai ir mokslas buvo reikšminga kasdieninio majų gyvenimo dalis.
Kitas sustojimas - prie įspūdingo dydžio majų ritualinio žaidimo kamuoliu, vadinamu poc-ta-poc, aikštės.
Čia kapituliuoja protas, tiesiog priimi informaciją be vertinimo.
Man tai pasirodė viena iš labiausiai kontroversiškų vietų. Aikštės ilgis - 146 m, plotis - 36 m. Akmeninis lankas su ganėtinai mažo skersmens anga pritvirtintas 8 m aukštyje. Jeigu to laiko majai, kaip teigiama, buvo apie 1,50 m ūgio, kokiu būdu jie galėjo, naudodamiesi tik klubais, alkūnėmis ir keliais, įmušti kaučiukinį kamuolį, sveriantį iki 3 kg, per lanką, pakabintą 8 m aukštyje?
Ir kam tokio dydžio aikštė? Beje, ir pati aikštė sukonstruota taip, kad bet koks šnabždesys viename aikštės gale girdimas kitoje...
O keletą kartų atsikartojantis aidas dar sustiprina garsą keletą kartų.
Akmeninis lankas su ganėtinai mažo skersmens anga pritvirtintas 8 m aukštyje. Jeigu to laiko majai, kaip teigiama, buvo apie 1,50 m ūgio, kokiu būdu jie galėjo, naudodamiesi tik klubais, alkūnėmis ir keliais, įmušti kaučiukinį kamuolį, sveriantį iki 3 kg, per lanką, pakabintą 8 m aukštyje?
Žiūriu į tą lanką ir galvoju: sakot, majai neturėjo net rato?
Žingsniuojame istorijos vingiais toliau. Oficialiai istorija majus pristato kaip žiaurią ir kariaujančią civilizaciją, aukojusią žmones.
Žvilgtelėkime atidžiau. Minimą žaidimą kamuoliu žaisdavo dvi komandos, žaidimui majų kultūroje buvo teikiama labai ypatinga, tiek sakralinė, tiek ritualinė, prasmė. Laimėtojų komandos kapitonas, o kartais ir visa komanda, oriai ir su iškilmėmis galimai būdavo paaukoti dievams.
Ar ir jūs girdite prieštaravimą? Nugalėtojai paaukoti? Kiti gi tyrinėtojai teigia, kad paaukojami buvo pralaimėjusieji.
Paieškokime atsakymo ten, kur kilo klausimas, Čičen Icos archeologiniame komplekse puikiai išlikusioje akmeninėje bibliotekoje. Čia atsiveria majų kultūros dienoraštis, vaizdžiai aprašytas akmeninėse enciklopedijose.
Gidai verčia knygas - alegoriniai puslapiai pasakoja apie išmintį, kaupiamą iš kartos į kartą, gebėjimą įveikti savo ydas, transformaciją.
Tikėjimas, kad po fizinės kūno mirties tiesiog pateksi į aukštesnio lygmens pasaulį, po truputį atskleidžia tikėjimo mirtimi, kaip apdovanojimu, leidžiant persikraustyti į naują, geresnį gyvenimą, koncepciją.
Steloje pasakojama apie žmogiškų ydų ir trūkumų atsisakymą, siekiant atsinaujinimo. Palaidotos ydos ir trūkumai alegoriškai vaizduojami kaip kaukolės.
Gal tai paaiškina, kodėl žaidimą kamuoliu žaisdavo ir kilmingieji, ir stipriausieji, ir kitaip geriausieji. O ir žaidėjai stelose atvaizduoti su itin puošniais galvos dangalais ir karališkai prabangiais papuošalais ant viso kūno, kas pabrėžia jų išskirtinumą...
Kas gali paneigti, kad tai, kas mūsų moderniuoju protu vertinama kaip žiaurumas šiandieną, buvo didžiulė privilegija prieš tūkstančius metų?
Ir dėl tų pačių tūkstančių metų daug neaiškumų. Jeigu dėl nežinomų priežasčių, sekant kalendoriumi, kas 52 majų metus šventykla buvo perstatoma maždaug ant tos pačios vietos, kas gali tiksliai pasakyti, kada buvo ta pradžių pradžia?
Majai galimai pirmieji pradėjo naudoti nulio sąvoką. Kaip reikšme juo naudojosi matematika ir astronomija, o kaip prasme - majų kultūra, kurioje nulis reiškė naują pradžią.
Mokslininkai pritaria, kad majų žinios klestėjimo periodu pranoko tiek Kinijos, tiek Graikijos mokslą. O štai vienas iš akmeninių metraščių, kuriame vaizduojamas žmogus su vėžlio kiautu, pasakoja apie kantrybės ugdymą ne tik išoriniams veiksniams, keliaujant gyvenimu, bet ir vidinę kantrybę pačiam su savimi, siekiant rezultatų.
Turėjome unikalią galimybę pasiklausyti augalų.
Vėžlys - didžiai svarbus, taip pat mistifikuotas personažas majų kultūroje. Ten pat, gretimoje steloje, pasakojama apie žmogiškų ydų ir trūkumų atsisakymą, siekiant atsinaujinimo. Palaidotos ydos ir trūkumai alegoriškai vaizduojami kaip kaukolės.
Slenka tūkstantmečiai, vyksta revoliucijos moksle ir technologijose, o gyvenimo išmintis vis ta pati, tik kitame rūbe...
Toliau lankome urvus, kuriuose vykdavo majų ritualai ir apeigos. Jeigu piramidės majams buvo jungtis tarp viduriniojo pasaulio ir kosmoso, tai čia, aplink stalaktitų medį, kuris jungia žemutinį ir vidurinį pasaulius, majai rengė ceremonijas požemio valdovams.
Aplinka niūroka, bet oras tyras ir vėsus, tikra atgaiva po 42 laipsnių lauke.
Įveikiau aukščio baimę ir buvau apdovanota, kaip ir visi kiti užkopę, kvapą užimančiais vaizdais ir galimybe tiesiogiai prisiliesti prie ypatingo mistinio lauko, saugančio savyje dingusio pasaulio paslaptis.
Čia pat, netoliese lianomis apaugusios cenotes - gėlo vandens ežerai karstinėse kalkakmenio įdubose.
Šuolis į vandenį nuo 5 m liepto atgaivina ne tik nuo karščio nugeibusį kūną, bet ir pabudina instinktą gelbėtis!
Keliaujame toliau.
Piligriminė kelionė dažniausiai yra ne itin orientuota į komfortabilias sąlygas, o daugiau į tai, kiek daug galėsi pamatyti. Todėl kondicionieriaus nebuvimą priimi kaip natūralų varlių chorą po langu, kaip lopšinę, o skorpionas, lindintis po tavo lova, tiesiog pralinksmina pasidžiaugus, kad naktį ant jo neužlipai! Fizinio poilsio tokiose kelionėse nedaug, bet užtat įspūdžių, pamaišytų su iššūkiais, gauni su kaupu.
Meksikoje yra ir tokių transporto priemonių.
Lankantis Majapano (Mayapan) mieste, stebuklingo atsitiktinumo dėka nebuvo jokių kitų lankytojų, išskyrus mūsų grupę. Čia kiek mažiau patrauklus dėl savo sudėtingesnio privažiavimo objektas, bet turintis ypatingą privalumą - jame visur galima laisvai vaikščioti, žvalgytis po statinių vidų.
Majapano miestas dalijosi įtaka su Čičen Ica ir ilgą laiką buvo regione svarbiausias administracinis centras. Stebint budrioms darbuotojų akims, gavome progą įkopti į pagrindinę piramidę.
Čia, kopiant neįtikėtinai stačiu kampu, aptrupėjusiomis 67 pakopomis, ypač leidžiantis, baimė susigrumia su pasitikėjimu.
Šuolis į vandenį nuo 5 m liepto atgaivina ne tik nuo karščio nugeibusį kūną, bet ir pabudina instinktą gelbėtis!
Vis kartodama mintyse gido interpretaciją, skaitydama vieną iš akmeninių knygų ("kiekvienas tavo žengtas žingsnis į priekį padaro saugų kitą žingsnį"), įveikiau aukščio baimę ir buvau apdovanota, kaip ir visi kiti užkopę, kvapą užimančiais vaizdais ir galimybe tiesiogiai prisiliesti prie ypatingo, mistinio lauko, saugančio savyje dingusio pasaulio paslaptis.
Čia, ant baltutėlio akmens šventyklos stogo, basomis stovėjome ant majų žynių ir šventikų paliktų pėdsakų, kur išrinktieji, bendraudami su kosmosu, sėmėsi žinių apie dangaus ir žemės amžinąją tvarką. Aplinkui, susiliedamos su horizontu, driekėsi džiunglės, ramiai ir užtikrintai priglaudusios daugybę statinių ir jų liekanų į savo žalią glėbį.
Paskutinis mūsų lankytas archeologinis objektas - Ušmalio (Uxmal) miestas su moterų šventykla ir universitetu. Tai viena iš labai gerai išlikusių archeologinių zonų, pasakojančių apie savo kūrėjus. Yra interpretacijų, lydinčių šiame mieste esančių pastatų paskirtį, bet, pasak vietinių, ten rinkdavosi moterys žynės, šventikės, mokslininkės.
Ušmalio universitetas.
Moteriškesnė energija jaučiama statinių formose - daugiau suapvalinimų, kolonų, mažiau stačių kampų, puošnūs bareljefai gamtos, augalų, gyvūnų temomis.
Čia judėjimas jau apribotas, ragaujame vaizdus iš išorės. Šventykla milžiniška, 69 m aukščio, aikščių - net kelios, išdėstytos ratu aplink, pastatų didybė ir paslaptingumas, kuris prikausto dėmesį nuo pat pirmo objekto, nepalieka abejonės, kad turime reikalų su civilizacija, apie kurią žinome dar labai nedaug...
Aukštai debesyse, 5,5 km aukštyje, savo namuose, išdidžiai skraido kondorai... Iguanos be jokio susidomėjimo praeiviais tingiai šildosi ant įkaitusių akmenų.
Prapliumpa lietus su žaibais ir griaustiniu...
Aplink stalaktitų medį, kuris jungia žemutinį ir vidurinį pasaulius, majai rengė ceremonijas požemio valdovams.
Majų civilizacijos pasaulis, su kuriuo susitinki, oriai snaudžia savo paties žinojime ir atsiminimuose... Ir tik dažnas iš šiandienos atklydęs svečias pasiklysta labirintuose, kur protas būtinai nori viską paaiškinti ir sudėlioti į lentynas... Ir kaip nepasiklysi...
Vien per paskutinius porą metų, atsiradus naujoms šviesos technologijoms, buvo atrastos iki šiol nežinotos 27 majų gyvenvietės, o džiunglėse tarp didžiųjų šventyklų pastebėtos dešimtys tūkstančių medinių konstrukcijų liekanų. Mokslininkai iš naujo turi peržiūrėti istoriją, koreguoti miestų ir populiacijos skaičius. Lygiai taip pat majų uostai, kurie palei krantinę driekėsi kilometrų kilometrus, kylant vandenynų lygiui, daugiausia atsidūrė po vandeniu.
O šių dienų majų palikuoniai nepaprastai gerbia savo praeitį ir protėvius, kuriuos švelniai vadina "abuelos". Jie ne tik nenustoja laikytis tradicijų, bet ir integruoja protėvių išmintį į kasdieninį gyvenimą. Net Kankuno mieste, kuris savo chaotišku stiliumi yra visiškas kultūrų mišinys, gali pamatyti milžinišką grafitį senovės majų gyvenimo temomis.
Dar daug šiuolaikinių majų moka ir vartoja senąją kalbą, entuziastingai pasišventę tyrinėja paslaptingai dingusią protėvių civilizaciją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą