Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenos mašinistas V. Pangonis - ištremtų lietuvių giminės atstovas, prieš daugiau 20 metų grįžęs gyventi į Lietuvą, su ypatingu jausmu širdyje pasitinkantis kiekvieną valstybės šventę.
Skaudi giminės istorija
V. Pangonio seneliai ir tėvai patyrė tremtį ir, deja, ne visi iš ten gyvi grįžo į Lietuvą.
"Mano senelis Kazys Pangonis iki karo dirbo Alytaus darbo biržos vyriausiuoju sekretoriumi, buvo Šaulių ir Tautininkų sąjungų narys, aktyvus savo šalies patriotas. To pakako, kad ne tik jis, bet ir visa šeima 1945 m. sulauktų represijų.
Mano senelis, kaip politinis kalinys, kalėjo Irkutske, vėliau Vorkutos lageryje buvo nušautas. Oficialiai tai skambėjo gražiau: priešinosi ir nukautas sukilimo lageryje metu...
Močiutė ir mano tėvas buvo ištremti į Kazachstaną.
Senelio brolis, kunigas Antanas Pangonis, iš tremties grįžo po aštuonių metų. Jis buvo poliglotas, mokėjęs šešias kalbas, turėjęs didžiulę knygų biblioteką. Jo surinktos knygos padovanotos Vilkaviškio kunigų seminarijai.
Močiutė taip pat sugebėjo išgyventi tremtį, grįžti į Lietuvą ir apsigyventi Klaipėdoje. Deja, jos jau nebėra gyvųjų tarpe..." - skaudžiais prisiminimais dalijasi 61-erių V. Pangonis.
Idėja svarbiau nei materija
Vyras pasakoja gimęs ir gyvenęs centrinėje Azijoje, bet nuo mažens buvęs ugdomas lietuvybės dvasia.
"Mano tėvas tremtyje vedė vokiečių kilmės merginą. Aš suaugęs vedžiau kaukazietę, irgi tremtinių dukrą. Nuo vaikystės žinojau, kas aš... Nebuvau vadinamas lietuviu. Dažniau vokiečiu, fašistu, nes priešiškai nusiteikusiems mes buvome kitokie, negeri.
Gaila, kad lietuviškai kalbėti turėjau mažai galimybių (juokiasi), nors mano lietuvių kalba nėra ideali ir dabar, bet labai stengiuosi. Juk nuo vaikystės mokiausi ir studijavau rusų kalba: aukštojoje mokykloje baigiau istorijos-archeologijos mokslus, vėliau - neakivaizdžiai prekybos studijas. Nuo vaikystės atostogų važinėdavau į Lietuvą, pas močiutę. Iš jos girdėdavau apie savo garbingus prosenelius ir gimines, kuriems taip pat buvo svarbi lietuvybė", - akcentuoja V. Pangonis.
Nuo vaikystės žinojau, kas aš... Nebuvau vadinamas lietuviu. Dažniau vokiečiu, fašistu, nes priešiškai nusiteikusiems mes buvome kitokie, negeri.
Anot V. Pangonio, jis turėjo visas galimybes vietoje grįžimo į Lietuvą pasirinkti Vokietiją ir šios šalies ekonominę gerovę, lengvesnį ir sotesnį gyvenimą.
"Vokietijoje gyvena mano mamos sesuo, giminės. Tačiau mane dar vaikystėje sužavėjo maža Lietuvos vėliava, rasta ant senovinio mokyklinio vadovėlio. Man tai buvo labai svarbu. Sunku nusakyti kodėl. Tai jausmas. To nepasakysi žodžiais. Būtina pajusti. Per šventes su pagarba ir pasididžiavimu nešu savo šalies vėliavą!" - didžiuojasi lietuvis.
Atsakingos scenos mašinisto pareigos
"Gyvenau Kirgizijos sostinėje, Biškeke. Prieš išvykdamas į Lietuvą, dirbau didžiausio Biškeko turgaus, parduotuvės direktoriaus pavaduotoju. Grįžau į Lietuvą prieš 22 metus ir mano pirma darboviete tapo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kuriame iki šiol dirbu scenos mašinistu. Kirgizijoje mano pareigos gal buvo aukštesnio rango, bet dabartinės labai atsakingos. Kita vertus, ko galiu tikėtis, kai sunkiai rašau lietuviškai",- sako pašnekovas.
V. Pangonis pasakoja, kad scenos mašinisto pareigos labai atsakingos: paruošti dekoracijas, surikiuoti, kad jos laiku ir vietoje atsirastų scenoje. Ir kad žiūrovai nepastebėtų, kaip viskas vyksta.
"Didelė atsakomybė ir jokios monotonijos. Su kokiais nuostabiais scenos žmonėmis man tenka bendrauti! Tai didžiulė laimė. Jie mane gerbia ir myli, aš kolegas - dar labiau. Juk aš atsakingas už visus pakėlimus ir nuleidimus, vykstančius scenoje, o bet kuo scenos žvaigždės nepasitikėtų, ypač garsios damos. Man teko iš padebesių nuleisti scenos primadoną Ritą Petrauskaitę. Manau, kad ši reikli solistė pasitikėtų ne kiekvienu", - didžiuodamasis konstatuoja V. Pangonis.
Beje, 2019 m. Muzikinio teatro nominacija "Metų darbštuolis" buvo skirta teatro scenos darbininkų komandai, o apdovanojimą į rankas scenoje pirmasis gavo V. Pangonis.
Kuria meną Tėvynės labui
Patriotiškasis V. Pangonis aktyviai dalyvauja politinėje ir visuomeninėje veikloje.
"Domiuosi politika. Esu šaulys. Dalyvauju buvusių tremtinių sąjungos veikloje. Man ne vis vien, kokia bus Lietuva. Aš noriu nuveikti kažką gero ir būti naudingas savo šaliai. Ir dirbdamas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jaučiuosi prisidedantis prie gražesnės Lietuvos kūrimo: juk žmones pradžiuginame aukščiausios kokybės meniniais renginiais. Muzikiniame teatre dirba daug patriotiškų, iš pašaukimo savo profesijai ir šaliai čia esančių žmonių. Mes visi dirbame Tėvynės labui! Turėjau pasiūlymų pereiti dirbti į privačias struktūras su geresniu atlyginimu, bet likau teatre, nes man labai svarbi jo idėja. Aš teatre jaučiuosi savas, su juo suaugęs",- sako V. Pangonis.
Pašnekovas pasakoja, kad į Lietuvą gyventi jis grįžo be šeimos: su žmona buvo išsiskyręs. "Laimė, praėjus devyneriems metams po mano grįžimo į Lietuvą, čia gyventi panoro ir sūnus. Jis gyvena Jonavoje, turi šeimą ir gerą darbą bei augina mano anūką. Aš labai laimingas", - džiaugiasi V. Pangonis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą