Čempionų trenerio atsisveikinimas

Čempionų trenerio atsisveikinimas

Nuo 2012 m. rugpjūčio Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubą treniravęs ir per tą laiką du šalies čempionų titulus iškovojęs bei geriausiu 2014 m. Lietuvos futbolo treneriu pripažintas 50-metis Marekas Zubas nusprendė nebepratęsti sutarties. Prieš išvykdamas iš Lietuvos M.Zubas su „Sporto gyvenimu“ pasidalijo mintimis apie darbą su „Žalgiriu“ ir mūsų šalies futbolą.

Per pustrečio sezono M.Zubas tapo labiausiai sėkmės lydimu Vilniaus „Žalgirio“ treneriu. Stovėdamas prie šios ekipos vairo jis iškovojo net septynis titulus: dukart laimėjo Lietuvos čempionatą, tiek pat kartų LFF taurę, tris sykius Supertaurę. 50-mečio futbolo specialisto iš Lenkijos vadovaujami žalgiriečiai 2013 m. vasarą surengė įspūdingą žygį Europos lygos atrankos varžybose. Startavę pirmajame atrankos varžybų etape, žalgiriečiai įveikė tris varžovus ir suklupo tik ties ketvirtuoju - Zalcburgo „Red Bull“ komandos barjeru. Tų metų rudenį žalgiriečiai iškovojo ir pirmą Lietuvos čempionų titulą. Tiesa, sezono pabaigoje komandą ištikusi žaidimo krizė pačiam M.Zubui kainavo geriausio 2013 m. Lietuvos trenerio titulą. Juo tapo su Klaipėdos „Atlantu“ vicečempionų titulą iškovojęs treneris Konstantinas Sarsanija.

Praėjusią vasarą M.Zubo treniruojamas „Žalgiris“ debiutavo ir UEFA Čempionų lygos varžybose. Deja, antrajame atrankos varžybų etape burtai vilniečiams lėmė daugkartinių Kroatijos čempionų Zagrebo „Dinamo“ komandą. Abejas rungtynes pralaimėjęs vienodu rezultatu (0:2) „Žalgiris“ pasitraukė iš Čempionų lygos varžybų. Tačiau Lietuvos pirmenybėse žaliai balti neturėjo problemų ir, likus 4 turams iki pirmenybių pabaigos, užsitikrino čempionų titulą.

Praėjusį šeštadienį pasirodė oficiali informacija, kad „Žalgirio“ ir M.Zubo keliai išsiskyrė. „Dar prieš Marekui atvykstant į „Žalgirį“ buvome sutarę, kad jis čia dirbs 2,5 metų. Šis sėkmingas laikotarpis baigėsi. Kartu su Mareku nusprendėme, kad dabar yra geriausias metas pasitikti naujus iššūkius. Treneriui reikia galvoti apie savo ateitį, toliau tobulėti ir žengti pirmyn. Mes tai suprantame. Norime labai padėkoti Marekui už darbą. Linkime jam kuo didžiausios sėkmės ateityje“, - klubo interneto svetainei sakė Vilniaus „Žalgirio“ komandos sporto direktorius Mindaugas Nikoličius.

Savotiška M.Zubo atsisveikinimo su mūsų šalies futbolo bendruomene preliudija tapo jo pasirodymas Lietuvos futbolo sezono uždarymo renginyje. Praėjusią savaitę atsiimdamas geriausiam metų treneriui skirtą prizą „Žalgirio“ strategas emocingai padėkojo ne tik futbolo mėgėjams ir specialistams, bet ir Lietuvos futbolo federacijos vadovams, nacionalinės rinktinės treneriams, o baigdamas kalbą ant scenos sukvietė visus „Žalgirio“ trenerių štabo narius. „Man tai buvo labai svarbus momentas. Pirmą kartą buvau išrinktas geriausiu Lietuvos treneriu, tad norėjau pasidalyti šia garbe su tais žmonėmis, kurie man padėjo tapti geriausiu. Juk tai ne tik mano, bet ir visų komandos trenerių, medikų ir kitų darbuotojų nuopelnas. Norėjau jiems tokiu būdu padėkoti ir parodyti, kad suprantu ir vertinu jų indėlį į komandos pergales“, - „Sporto gyvenimui“ sakė M.Zubas.

- Atsiimdamas apdovanojimą sakėte, kad nusprendęs tapti „Žalgirio“ treneriu užsibrėžėte tikslą tapti geriausiu Lietuvos futbolo treneriu. Ar tikrai jums šis titulas buvo toks svarbus?

- Taip, tai nebuvo tik gražūs žodžiai. Manau, kad kiekvienas futbolininkas ir treneris turi tam tikras asmenines ambicijas. Be abejo, komandos pergalės ir iškovoti trofėjai yra svarbesni už asmeninius titulus. Priimdamas „Žalgirio“ vadovų pasiūlymą treniruoti komandą žinojau, kad Lietuvoje privalome laimėti visus įmanomus titulus. O kartu tikėjausi, kad bus atitinkamai įvertintas ir mano darbas. Geriausio šalies trenerio titulas reiškia, kad futbolo specialistai ir mėgėjai pripažįsta trenerio indėlį į komandos pergales. O man tai buvo labai svarbu. Norėjau šio titulo, o šis noras man suteikė papildomos motyvacijos darbuojantis su „Žalgiriu“.

- Savo kalboje užsiminėte, kad negalvojote, jog norint tapti geriausiu reikės iškovoti du šalies čempionų titulus. Ar vis dar jaučiate nuoskaudą, kad po sėkmingo praėjusio sezono likote antras geriausio šalies trenerio rinkimuose?

- Nepasakyčiau, kad buvau įskaudintas. Puikiai suprantu, kad visi tokio pobūdžio rinkimai turi savas taisykles. Balsuojančių nuomonę ir pasirinkimą lemia įvairios priežastys, o jų rezultatai nebūtinai yra objektyvūs. Juk visi turi savo nuomonę apie kiekvieną trenerį ar žaidėją. Ir ji gali būti visiškai nesusijusi su trenerio darbo rezultatais ar pasiekimais. Nors, dar kartą pakartosiu, malonu, kai kas nors įvertina tavo darbą.

- Šį sezoną „Žalgiris“ ir vėl laimėjo visus šalies futbolo trofėjus. Ir šį kartą padarė tai labai užtikrintai. Ar likote patenkintas komandos žaidimu ir rezultatais?

- Lietuvoje padarėme būtent tai, ko ir tikėjomės. Vienintelis nusivylimas susijęs su Europos taurių turnyrais. Tikrai norėjome patekti bent jau į Europos lygos grupių varžybas. Bet šiais metais mes startavome UEFA Čempionų lygos varžybose, o tai reiškia, kad mūsų varžovai buvo pajėgiausi savo šalių klubai. Žinojome, kad mūsų sėkmė (ar nesėkmė) priklausys nuo burtų. Deja, šį kartą burtai buvo negailestingi. Manau, kad gavome pajėgiausius varžovus iš tų, su kuriais galėjome susitikti. Ta prasme mums kažkiek nepasisekė. Be to, kaip treneris, aš mačiau, kad mano komanda vasarą nebuvo pasiekusi geriausios sportinės formos. Pirmiausia prieš sezoną mes nelabai sėkmingai sukomplektavome komandą. Turėjome daug naujų žaidėjų, su kuriais galėjome ramiai siekti Lietuvos čempionų titulo, bet Čempionų lygai to neužteko. Padėties nepataisė ir tai, kad prieš startą Čempionų lygoje teko skubiai ieškoti naujo puolėjo. Be to, beveik viso sezono metu mūsų atakos linijos žaidėjus persekiojo traumos. O Čempionų lygos varžybose tai tapo labai rimta problema.

- Bent jau A lygoje jūsų koziriu tapo puolėjo pozicijoje atsiskleidęs Linas Pilibaitis. Ar ilgai dvejojote prieš priimdamas sprendimą išbandyti Liną puolime?

- Iš tiesų tai aš neturėjau kito pasirinkimo. Kai traumą patyrė Adi Roka (Adi Rcha), nebeliko kam žaisti puolime. Žinojau, kad Linas yra žaidęs puolime, kad jam tai nėra visiškai nauja patirtis. Tiesa, iš pradžių jis nenorėjo, sakė, kad jaučiasi neužtikrintai, abejojo, ar jam pavyks. Reikėjo jį šiek tiek pastūmėti, paskatinti. O kai pasipylė įvarčiai, tada jau ir jis pats patikėjo, kad gali. Linas yra aukšto lygio, patyręs futbolininkas ir jis sugebėjo prisitaikyti prie pokyčių. Man tik apmaudu, kad jis neturėjo galimybės pakovoti dėl rezultatyviausio A lygos žaidėjo titulo. Neabejoju, kad jei Gargždų „Banga“ būtų atvykusi į paskutines rungtynes, Linas būtų pelnęs bent 2-3 įvarčius. O juk nuo Niko Tokičiaus jis atsiliko vos dviem įvarčiais. Deja, nieko jau nebepakeisi.

- Tačiau kitas „Žalgirio“ komandos narys vis dėlto sulaukė atitinkamo įvertinimo. Kalbu apie geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku išrinktą Deividą Šemberą. Beje, kaip manote, ar jis tikrai buvo geriausias?

- Čia tas pats kaip ir su geriausiu treneriu. Tai subjektyvus sprendimas, paremtas asmeninėmis balsuojančių simpatijomis ir antipatijomis. Man Deividas yra geriausias žaidėjas. Jo meistriškumas ir patirtis buvo neįkainojami ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Nedaug kas supranta, kokią didelę įtaką jis turėjo persirengimo kambaryje, kaip jis padėdavo treneriams per treniruotes. Be to, kad jis yra aukščiausio lygio futbolininkas, jis dar ir puikus žmogus. Apskritai Deividas yra geriausias futbolininkas, su kokiu man yra tekę dirbti per savo trenerio karjerą.

Kita vertus, buvau priblokštas, kai pamačiau, kad Lietuvoje daug žmonių nemėgsta Deivido. Bet tai yra jų sprendimas. O man D.Šemberas yra neabejotinai geriausias šio čempionato futbolininkas. O gal net ir geriausias visų laikų Lietuvos futbolininkas. Tokio lygio futbolininkų Lietuvoje daugiau nėra ir neaišku, ar kada nors bus. Jei žmonės tai suprastų, manau, kad jie kitaip pažvelgtų ir į Deividą.

- Lietuvoje praleidote 2,5 metų. Ar per tą laiką futbolo lygis mūsų šalyje pasikeitė, pakilo ar smuktelėjo žemyn?

- Manau, futbolo lygis kyla. Deja, ne taip greitai, kaip norėtųsi. Didžiausia problema, kad daugelis klubų neturi tvirto pagrindo po kojomis. Dauguma siekia tik trumpalaikių tikslų: patekti į LFF taurės finalą, iškovoti kelialapį į Europos taurių turnyrus. O pasiekus šiuos tikslus, sužaidus kelerias rungtynes Europoje, klubai automatiškai atleidžia vadžias. Ir sezonui baigiantis vėl grįžta į pradines pozicijas, kai nėra nei žaidėjų, nei trenerių, nei kažkokios sistemos. Ir vėl tenka visus darbus pradėti iš naujo. Tai tarsi užburtas ratas, iš kurio kol kas išsiveržė tik keli Lietuvos futbolo klubai.

Štai ir šis sezonas. Pradžia buvo labai įdomi, atrodė, kad ir Gargždų „Banga“, ir „Trakai“ gali tapti rimtais „Žalgirio“, „Atlanto“ ar „Sūduvos“ konkurentais. O juk kuo daugiau komandų kovotų dėl medalių, tuo įdomesnis būtų čempionatas. Bet „Banga“ atsilaikė tik iki LFF taurės finalo, sezono pabaigoje išsikvėpė ir „Trakai“.

- Su „Žalgiriu“ iškovojote visus įmanomus titulus ir trofėjus, bent jau Lietuvoje. Ar jaučiate, kad padarėte viską, ką galėjote?

- Matydamas su klubu iškovotų trofėjų lentyną galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuvoje pasiekiau viską. Vienintelis trūkumas - tai Europos taurių turnyrai. Kita vertus, tai yra pati sudėtingiausia ir įdomiausia trenerio darbo dalis. Norėjau išvesti komandą į Europos lygos grupių varžybas. Nepavyko, bet vien dėl šios europinio futbolo patirties buvo verta dirbti „Žalgiryje“. Vis dėlto su komanda padariau viską, ką galėjau. Manau, kad man atėjo metas pasiieškoti naujų iššūkių ir pakeisti aplinką.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder