Į Lietuvą grįžo pirmasis šių Dakaro ralio lenktynininkas Antanas Juknevičius ir šturmanas Darius Vaičiulis

Vėlų pirmadienio vakarą į Lietuvą grįžo pirmasis šių Dakaro ralio lenktynininkas Antanas Juknevičius. Vilniaus oro uoste jį, šturmaną Darių Vaičiulį ir visa „Craft Bearings“ komandą, skambant orkestrui, pasitiko didžiulis būrys draugų, artimųjų, autosporto mėgėjų ir žurnalistų.

Toks pasitikimas buvo pelnytas - A. Juknevičius ir D. Vaičiulis su „Toyota“ automobiliu šių metų Dakaro ralyje užėmė rekordinę Baltijos šalims - 12-ąją - vietą. Tai net devyniomis pozicijomis geresnis rezultatas nei pernykštis rekordas.

„Prieš kiekvieną startą Dakaro ralyje mūsų klausia, ar jaučiame jaudulį. Galiu pasakyti, kad tiek jaudulio, kiek yra sugrįžus į Lietuvą, niekur kitur patirti neįmanoma. Labai dėkojame visiems lietuviams, kurie mus palaikė“, - sakė 43-ejų metų A. Juknevičius.

D. Vaičiulis džiaugėsi, kad toks įspūdingas rezultatas Lietuvai buvo pasiektas ypatingais metais.

„Tai buvo dešimtas Dakaro ralis Pietų Amerikoje, 40-as ralis apskritai, o ir Lietuvai šiemet sukanka 100 metų. Labai džiaugiamės pasirodymu šiais jubiliejiniais metais“, - pabrėžė D. Vaičiulis.

Nors lenktynininkams per dvi savaites Pietų Amerikoje teko įveikti per 6000 km, A. Juknevičius prisipažino, kad sunkiausias jam buvo paskutinis - vos 122 km greičio ruožas. Taip buvo todėl, kad lietuviui teko gerokai „paspausti“ ir rizikuoti. Greitesnį automobilį turėjęs čilietis Borisas Garafulicas smarkiai vijosi lietuvį, bet vis dėlto A. Juknevičius 24 sek. aplenkė artimiausią persekiotoją.

„Iki 11-os vietos trūko 10 minučių, todėl tai buvo reali pozicija. Jeigu atmestume visas klaidas, tai prie palankių aplinkybių galėjome būti ir dešimti. Aukščiau šiemet turbūt jau buvo neįmanoma. Reikia kažką pasilikti ir ateičiai“, - apie galimybes kilti dar aukščiau kalbėjo A. Juknevičius.

„Vienas iš mano argumentų, stabdant Antaną, buvo tas, kas jis pasiliktų rezervų kitam rekordui. Norėjo jis per vieną sezoną viską pasiekti. Nesutiko jis su mano argumentais“, - juokėsi D. Vaičiulis.

Didelį žingsnį į viršų žengęs A. Juknevičius prisipažįsta, kad su dabartine technika dabartinius rezultatus pagerinti bus praktiškai neįmanoma. Jis neatmeta galimybės kitąmet startuoti su naujesnio automobiliu, tačiau iki to dar laukia daug darbo ieškant naujų parnerių ir rėmėjų.

„Taip anksti pažadų dėl dalyvavimo Dakare kitais metais dalinti dar negalime. Reikia susidėlioti daug dalykų. Yra noras, nes tai, ką darome, mums patinka. Iš kitos pusės, važiuoti į Dakarą neturint aukštų tikslų, man netiktų, nes tai neatitinka mano charakterio. Norint pagerinti dabartinį rezultatą, mums reikės papildomų investicijų, naujų partnerių. Reikia pagalvoti, kaip galima pagreitėti. Mūsų automobilis yra gana senas. Visi aukštesnes vietas užėmę sportininkai važiuoja su naujesniais automobiliais. Noro dar yra, todėl kai ką pasidėliojus, kai ką pasitvarkius, bus galima ieškoti naujų galimybių“, - aiškino A. Juknevičius.

A. Juknevičius svarsto, kad iš Dakaro ralio pasitraukus pastaraisiais metais dominavusiai „Peugeot“ komandai, turėtų atsirasti daugiau šansų patekti į dešimtuką, nes visi „Peugeot“ lenktynininkai turės ieškotis naujų komandų, o jos jau nebus tokios greitos kaip „Peugeot“.

„CRAFT Bearings“ ekipažo pilotas su savo šturmanu pasidžiaugė, kad šiemet jie dėl savo klaidų praado mažiau laiko nei pernai. „Darome kiek daugiau, bet smulkesnių klaidų. Plano pilnai neišpildėme, nes manėme, kad galime pagerinti rezultatą 3-4 valandomis, bet šįkart vėl bent dvi valandas praradome dėl neteisingų sprendimų“, - pasakojo D. Vaičiulis.

Nemažai dalyvių jubiliejinį - 40-ąjį - Dakaro ralį pavadino sunkiausiu istorijoje. Visgi patyręs lenktynininkas A. Juknevičius turi kitą nuomonę.

„Man sunkiausias buvo 2003 metų Dakaras, nes tuomet, dar Afrikoje, tai buvo mano pirmas Dakaro ralis. Dėl to aš jį myliu taip, kaip būna su pirma meile. Žinoma, tuo metu mes atvykome be jokio palaikymo, su skilandžiu ir miegmaišiu, be jokių mechanikų. Savo sunkumu tam pirmam Dakarui niekas negali prilygti. Dabar mūsų komanda yra didelė ir ji visa atliko didelį darbą“, - lygino A. Juknevičius.

Dakaro ralio vilkas pabrėžė, kad šiais metais jis jautė didelį palaikymą iš Lietuvos. Būtent toks didelis palaikymas tiek Lietuvoje, tiek Pietų Amerikoje ir stūmė lietuvių ekipažą į priekį.

„Šiais metais, galbūt valstybės šimtmečio proga, jaučiasi tas lietuvių vieningumas. Jis labai stipriai mus „veža“. Mes dėl tokio palaikymo iki galo ir nepasidavėme. Negalėjome sustoti, o paskutiniame etape net turėjau labiau paspausti, kad išsaugočiau 12-ą vietą“, - pridūrė A. Juknevičius.

D. Vaičiulis yra patyręs alpinistas ir dėl Dakaro ralio ne pirmus metus turėjo atsisakyti kai kurių žygių. A. Juknevičius už D. Vaičiulio pasiaukojimą yra pažadėjęs kartu iškopti į vieną viršūnę.

„Reikės pažiūrėsi ankstesnius įrašus ir prisiminsi, ką ten Antanas buvo pažadėjęs“, - šypsojosi D. Vaičiulis, kurį Antanas jau oro uoste kvietė toliau dirbti kartu.

A. Juknevičiaus taip pat nenustebino ir puikus kito lietuvio - Vaidoto Žalos - pasirodymas. Jis su šturmanu Sauliumi Jurgelėnu ne kartą atskiruose etapuose patekdavo į 15-uką, o bendroje įskaitoje liko 18-i.

„Vaidotui kiek sutrukdė jaunatviškas veržlumas. Labai svarbu yra surasti tinkamą greitį tinkamai dienai, bet tam reikia įgyti patirties. Tikiu, kad kitais metis V. Žala bus dar greitesnis. Gaila, kad jam viename iš etapų nepasisekė, bet tok jau Dakaras. Visiems turi kažkas nutikti“, - pridūrė A. Juknevičius.

Dar vienas ekipažas iš Lietuvos - Benedikto Vanago ir Sebastiano Rozwadowskio („Toyota“) Duenas - užėmė 30-ąją vietą.