1964 m. lapkričio pirmąją granitiečiai Kaliningrade (Rusija) lemiamose rungtynėse rezultatu 2:0 įveikė Ust Kamenogorsko "Vostok" futbolininkus ir tapo Sovietų Sąjungos respublikų B klasės čempionais. Tai yra vienas ryškiausių iškovojimų per visą mūsų uostamiesčio futbolo istoriją.
Tik antrą sezoną SSRS futbolo pirmenybėse žaidę klaipėdiečiai prieš penkiasdešimt metų visus nustebino kovos dvasia ir begaliniu noru siekti užsibrėžto tikslo.
Ką ir bekalbėti, po nepasisekusio debiuto 1963 metais (16 vieta) niekas iš "Granito" futbolininkų stebuklo nelaukė ir antraisiais metais. Tačiau granitiečiai pranoko patys save, o jų pasirodymą galima būtų prilyginti perkūnui iš giedro dangaus.
Pagal varžybų nuostatus "Granitui", kad patektų į finalinį turnyrą, reikėjo savo grupėje surinkti ne mažiau 50 proc. taškų ir turnyrinėje lentelėje aplenkti vienintelę ne rusišką komandą Liepojos "Zveinieką". Klaipėdiečiai šiuos uždavinius įvykdė gerokai anksčiau laiko - iki čempionato pabaigos likus septyniems turams. Galutinėje įskaitoje jie užėmė trečią vietą, nusileidę tik Serpuchovo "Zvezda" ir Ivanovo "Tekstilščik" futbolininkams.
Po to sekė finalinis turnyras Klaipėdoje. Sunku net įsivaizduoti, kas dėjosi mūsų mieste prieš varžybas - visi gyveno vien futbolu. Daugumos autobusų maršrutai sirgalių patogumui buvo nukreipti į stadioną, o ten - tikras pragaras.
Granitiečiai turnyre nugalėjo Taškento srities "Politotdel" (4:0), Batumio "Dinamo" (1:0), Bresto "Spartak" (2:1), bet 0:1 pralaimėjo Ust Kamenogorsko "Vostok" futbolininkams. "Granito" ir "Vostok" ekipos surinko vienodai taškų ir dėl turnyro nugalėtojo vardo turėjo varžytis papildomose rungtynėse neutralioje aikštėje Kaliningrade. Čia granitiečiams čempionišką pergalę atnešė Kazimiero Čepo ir Algirdo Matulevičiaus pelnyti įvarčiai.
Už pirmąją vietą turnyre trylikai granitiečių - Rimgaudui Simaškai, Leonui Dūdai, Jonui Stanslovaičiui, Zenonui Orbakui, Edmundui Danilevičiui, Vitalijui Gruzdevui, Stasiui Lotužiui, Jonui Kavaliauskui, Algirdui Matulevičiui, Andriui Paškevičiui, Juozui Žvinakevičiui, Kazimierui Čepui ir Stasiui Brazauskui - buvo suteikti SSRS sporto meistrų vardai. Tada tai buvo neregėtas atvejis, nes iki tol Lietuvoje sporto meistrų ženkliukus turėjo vos dešimt futbolininkų.
Tačiau dėl tų ženkliukų granitiečiams dar reikėjo pakovoti - laikyti papildomus normatyvus. To reikalavo absurdiški Maskvoje sukurpti nuostatai. Uostamiesčio futbolininkai sėkmingai įveikė ir šį barjerą.
"Granito" skrydžiui į išsvajotą aukštumą vadovavo vyriausiasis treneris Algirdas Klimkevičius. Buvęs granitiečių strategas šiuo metu gyvena Vilniuje ir neseniai atšventė savo aštuoniasdešimtmetį. Sostinėje yra įsikūręs ir komandos kapitonas R. Simaška. Dar keturi tos istorinės pergalės "kalviai" - J. Stanslovaitis, S. Lotužis, J. Žvinakevičius ir Z. Orbakas - gyvena Klaipėdoje. Deja, kitų jau nebėra tarp gyvųjų.
Prisimindamas penkiasdešimties metų senumo įvykius "Granito" vyriausiasis treneris Algirdas Klimkevičius sakė: "Tai buvo reikšminga ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos futbolo pergalė. Jai iškovoti reikėjo nueiti ilgą ir sunkų kelią. Turėjome įveikti ne tik daug varžovų, bet ir susidūrėme su įvairiomis kliūtimis už aikštės ribų. Viename Rusijos mieste mus apgyvendino apleistame bendrabutyje, kuriame karaliavo blakės. Jų buvo gausu ne tik matalinėse lovose, čiužiniuose bet ir ant lubų. Visą naktį su tais gyvūnėliais futbolininkai kovojo, kad neliko jėgų rungtynėms su vietos ekipa. Rytą dėl bemiegės nakties pasiskundėme miesto valdžiai ir gavome greitą atsakymą, kad per karą buvo dar sunkiau... Dabar šis faktas daug kam sukels šypseną. Tačiau tada karas vyko visais frontais - ne tik futbolo aikštėje."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą