Italijoje gyvenančią Lietuvos dviratininkę sustabdė ne tik koronavirusas

Jau daugiau nei dešimtmetį Italijoje gyvenant R. Leleivytė vasario 21 dieną pirmosiose savo sezono lenktynėse Ispanijoje pateko į griūtį ir susilaužė raktikaulį. „Beveik mėnesį teko nešioti įtvarą. Jį nuėmė kovo 19-ąją.

Ranką galiu judinti, bet krūvio jai dar negaliu duoti. Tikėjausi sugrįžti balandžio pabaigoje, bet balandį ir gegužę turėjusios vykti varžybos nukeltos arba atšauktos, – sakė 2018 ir 2019 metų Europos čempionatuose 5-ą ir 10-ą vietas iškovojusi dviratininkė. – Tikiuosi, kad gegužė jau galėsime treniruotis lauke, o šiuo metu sportuoju namuose – darau pratimus kojoms ir kasdien kiek daugiau nei valandą suku dviračio pedalus ant staklių. Norisi tikėti, kad sunkus laikotarpis greitai pasibaigs.

Kai kurios komandos draugės į dabartinę situaciją reaguoja ramiai, o kai kurioms jau „stogas važiuoja“. Neaišku, kaip bus su atlyginimais, nes yra rėmėjų, kurie nebeskirs komandai pinigų.“

Rasa buvo ir išlieka pagrindine kandidate atstovauti Lietuvai Tokijo olimpinių žaidynių dviračių plento lenktynėse. Kaip žinoma, žaidynės nukeltos į kitų metų vasarą. „Turime tai priimti, o mano atveju gerai, kad jos nukeltos, nes dėl traumos tikriausiai būčiau nespėjusi tinkamai pasirengti.

O ta, kad įgytum gerą sportinę formą reikia ir stovyklų, ir varžybų“, – kalbėjo daugkartinė Lietuvos dviračių plento grupinių lenktynių čempionė.

R. Leleivytė su vyru Paolo ir sūnumi Alberto gyvena Montekatini Termės kurorte, Toskanos regione. „Pas mus žmonės laikosi karantino sąlygų ir užsikrėtimo koronavirusu atvejų palyginus nedaug, o Lombardijos regione – žiauru.

Mūsų miestas atrodo kaip išmiręs: gatvės tuščios, tylu, ramu, galima išeiti tik į maisto parduotuvę ar vaistinę, retkarčiais pravažiuoja policija su raginimais likti namuose. Viskas atrodo kaip sapnas“, – pasakojo dviratininkė.

Rasai šiuo metu tenka ne tik namų šeimininkės, bet ir mokytojos vaidmuo. „Pasitreniruoju, gaminu maistą, su sūnumi išeiname į uždarą kiemą, o sugrįžę ruošiame pamokas, – apie dabartinę kasdienybę sakė patyrusi sportininkė. – Gerai, kad maniškis dar tik pirmoje klasėje ir užduotys nėra labai sudėtingos, bet vis tiek užtrunkame 3-4 valandas, nes sūnui namuose mokytis greitai pabosta ir jam dažnai prireikia poilsio pertraukėlių.

Atliktus darbus reikia nufotografuoti ir nusiųsti mokytojai, o kitą dieną vėl gauni naujų užduočių.

Kartu su sūnumi ne tik mokomės, bet ir kepame sausainius, pyragus ar gaminame virtinukus.