Kaip Valdemaras Chomičius rado netikėtą pomėgį

Šiandien rubrikoje – 2001 metų vasarą pasirodęs pasakojimas apie tada netikėtai gimusį Valdemaro Chomičiaus pomėgį nardyti.

Olimpinis čempionas Valdemaras Chomičius užsikrėtė nauja aistra. Šią vasarą visą savo laisvalaikį jis praleidžia, su akvalangu nardydamas Žemaitijos nacionaliniame parke esančiame Platelių ežere. Lietuvos rinktinės ir Permės „Ural Great“ klubo trenerių asistentas mano atradęs geriausią būdą užmiršti žemiškas problemas.

Platelių ežero dugne dumbliais ir kriauklėmis aplipusi valtis primena „Titaniką“, penkiolikos metrų gylyje iš urvų išlindusios vėgelės – siaubo filmą, iš molio susiformavę bokštai – Egipto piramides, o prie Pilies salos po vandeniu išlikę XV amžiaus tilto poliai – tankų mišką.

Tokie nauji šios vasaros įspūdžiai padeda Valdemarui Chomičiui pamiršti krepšinį, kitus rūpesčius ir blogą orą. „Nardydamas atsiriboju nuo visko ir galvoju tik apie vandens didybę“, – entuziastingai pasakojo V.Chomičius.

Buvęs legendinio Kauno „Žalgirio“ kapitonas į naują dalyką, kaip visada, puola be atodairos.

Nustebo išvydę V.Chomičių

Nardymo centro „Oktopusas“ Plateliuose (Plungės r.) įkūrėjai klaipėdiečiai Arūnas Vainora ir Žydrūnas Soraka labai nustebo, vieną popietę pamatę pas juos ateinantį V.Chomičių.

„Aš jį iš karto pažinau, – prisimena A.Vainora, – bet keisčiausia buvo, kad ir Chomičius mane neakivaizdžiai pažinojo. Apie mūsų nardymo centrą buvo skaitęs „Lietuvos ryte“.

Profesionalius narus nustebino ne tai, kad pas juos ateina įžymybė. „Visada galvodavau, kad krepšininkai niekam kitam, išskyrus krepšinį, neturi laiko, – mąstė A.Vainora. – Chomičius iki šiol yra vienintelis pas mus apsilankęs garsus krepšininkas“.

Nardymas – vietoj pietų

V.Chomičiaus entuziazmas ir energija pritrenkia. Į Plungės rajone esančius Platelius jis atvažiuodavo iš Klaipėdos, kur vyko rinktinės treniruočių stovykla, per pietų pertrauką. Kai kiti treneriai ir žaidėjai ilsėdavosi po rytinės treniruotės, rinktinės trenerio asistentas iki vakaro pratybų dar spėdavo panardyti.

„Chomičius, iššokęs iš mašinos, iš karto lįsdavo į naro kostiumą ir – į vandenį. Per septynis kartus, kiek Valdas čia lankėsi, mes spėjome su juo po kelis kartus praplaukti visus mūsų sukurtus povandeninius maršrutus“, – pasakojo kartu su olimpiniu čempionu nardydavęs „Oktopuso“ narų instruktorius Ž.Soraka.

2 nuotr.

 V.Chomičius.

Ž.Sorakai nebereikėjo krepšininko mokyti narų pradžiamokslio. V.Chomičius į Platelius atvyko jau turėdamas CMAS (Pasaulinės povandeninio sporto konfederacijos) pirmos žvaigždutės sertifikatą, leidžiantį po vandeniu panirti į aštuoniolikos metrų gylį.

Tarptautinės profesionalų narų instruktorių asociacijos (PADI) kursus baigę „Oktopuso“ savininkai A.Vainora ir Ž.Soraka gali nerti į 40 metrų gylį, tačiau to nepatrė daryti mažiau patyrusiam V.Chomičiui.

„Naro sertifikatas yra kaip vairuotojo pažymėjimas – kas jame parašyta, tokių taisyklių ir turime laikytis. Jei žmogus neria į tokį gylį, į kurį jam dar neleidžiama, tai rodo ne jo heroizmą, o neatsargumą, – sakė Ž.Soraka. – Po vandeniu Chomičiaus už rankos nelaikydavau, nebemokiau jo, kaip elgtis su akvalangu, tačiau jaučiau, jog Valdas nėra labai patyręs nardytojas, todėl šalia plaukdamas garantuodavau jam maksimalų saugumą“.

Nacionalinės komandos krepšininkai, kurie laisvalaikiu važiuodavo kur nors žvejoti, iš Platelių grįžtantį savo trenerį pasitikdavo juokaudami: „Valdai, geriau važiuotum kartu su mumis. Pasinertum ir pasakytum, kurioje vietoje yra daugiau žuvų“.

Netikėtas draugo pasiūlymas

Pirmą kartą pasinerti po vandeniu V.Chomičiui pasiūlė Permės klubo prezidentas Sergejus Kuščenka. Prancūzijoje, Antibo mieste, birželio mėnesį atostogavusį V.Chomičių S.Kuščenka atkakliai įkalbinėjo apsivilkti naro kostiumą.

„Iki tol net nežinojau, kad Sergejus – aistringas nardytojas. Visada maniau, jog yra didžiausia nesąmonė lįsti giliai į vandenį, todėl ir Kuščenkai pasakiau, kad tai daryti man paprasčiausiai baisu“, – prisimena savo pirmąją reakciją V.Chomičius.

„Ural Great“ prezidentas keletą dienų aiškino krepšininkui, ką reikia žinoti žmogui, norinčiam tapti naru. Valdui tai buvo tarsi dar viena treniruotė, tik šį kartą ne krepšinio aikštėje: „Greitai suvokiau patyrusio naro pamokas, nes esu gana imlus. Toks tapau krepšinio aikštėje, kai tekdavo žaisti vadovaujant įvairiems treneriams“.

Rankose laikė aštuonkojį

Nors vaikystėje Valdas be jokios specialios įrangos Anykščiuose skersai pranerdavo Šventosios upę, Antibe nuvykus į nardymo klubą, esantį ant Viduržemio jūros kranto, krepšininkui darėsi nejauku.

Instruktorius 190 cm ūgio V.Chomičiui išrinko pačią didžiausią aprangą, kokią turėjo, ir iškart nuplukdė į jūrą, nors paprastai visi pradedantieji mokomi netoli kranto arba šalia esančiame baseine. Juos mokytojas prilaiko už rankos.

V.Chomičius labiausiai nerimavo, kaip po vandeniu reikės kvėpuoti. Jo kūną varžė kostiumas, spaudė deguonies balionas. Pirmąjį krikštą po vandeniu krepšininkas taip prisiminė: „Kai panėriau, iškart palengvėjo. Instruktorius greitai pastebėjo, kad viską darau gerai. Vietoj planuotų dešimties minučių jau pirmą kartą nardžiau apie keturiasdešimt“.

Porą dienų pasimokęs sutartinių narų ženklų, kurių pagalba žmonės bendrauja po vandeniu, bei panardęs, V.Chomičius be vargo išlaikė pirmąjį egzaminą paprasčiausiam naro pažymėjimui gauti.

Kažkada Antibe buvo statomas fantastinis filmas apie po vandeniu atsidūrusį miestą. Panėręs į Viduržemio jūrą olimpinis čempionas apstulbęs apžiūrinėjo dar išlikusias filmo dekoracijas – nedidelius namelius. Kitą dieną plikomis rankomis pirmąsyk gyvenime savo rankose jis laikė aštuonkojį. Jau vėliau, atvykęs į Platelius, Valdas sužinos, jog būtent šio jūrų gyvio lotynišku vardu – oktopusas pavadintas klaipėdiečių čia įkurtas narų klubas.

Viduržemio jūroje, kur nardė V.Chomičius nėra plėšrių žuvų, tačiau naujai iškeptas naras gyrėsi, kad būtų žinojęs, ką daryti, jei jo kelyje būtų pasimaišęs ryklys: „Man paaiškino, kad sutikus ryklį nereikia daryti staigių judesių, būti agresyviam. Plėšrias žuvis galima net paglostyti, tačiau apskritai patariama po vandeniu nieko neliesti rankomis“.

Krepšininkas netęsėjo šio švento profesionalių narų susitarimo ir žmonai Dianai dovanų ištraukė jūros žvaigždę.

Valdui buvo sunku palyginti, kur įdomiau nardyti: Viduržemio jūroje ar Platelių ežere. Antibe daug šiltesnis ir skaidresnis vanduo. Platelių ežere krepšininkui iš pradžių šalo smakras. Tačiau čia jis pamatė daug vėžių, vėgelių, lydekų, prieš keletą šimtmečių statyto tilto liekanas.

Dabar V.Chomičius jau kuria planus pasinerti į Raudonąją jūrą Egipte, kur norėtų sutikti ateinančius Naujuosius metus. Lietuvos krepšininkas ketina nardyti ir Permėje, pro kurią teka Kamos upė, bei Ispanijoje, kur gyvena jo šeima.

Sabui aprangos neturėtų

Jei užkrėsti V.Chomičiaus pavyzdžio panardyti Platelių ežere sumanytų krepšinio milžinai Arvydas Sabonis ar Eurelijus Žukauskas, nardymo centro „Oktopusas“ įkūrėjams, ko gero, neįkandama užduotis būtų staiga gauti reikiamo dydžio narų kostiumus.

„Jei pas mus ateitų aukštaūgiai, tikrai nesame pasirengę jų aptarnauti, – nuoširdžiai prisipažino nardymo centro siela A.Vainora. – Tokius, kaip V.Chomičius, mes dar galime aprengti, o norėdami įsigyti didesnių naro kostiumų, mes juos turėtume specialiai užsakyti“.

Gera naro apranga ir įranga kainuoja nuo 6 iki 8 tūkstančių litų. Užsakius specialaus dydžio naro kostiumą, reikėtų sumokėti apie 10 procentų brangiau ir kelis mėnesius laukti, kol jį pagamins.

A.Vainora nepuoselėja didelių vilčių kada nors savo klientų sąraše pamatyti garsiausio visų laikų Lietuvos krepšininko pavardę: „Dėti tiek pastangų ir tikėtis, kad galbūt kada nors panardyti į Platelius atvažiuos Sabonis, būtų kvaila“.

Audra Telksnienė, „Krepšinis“