„Labai gerai, kad likome be medalių“

Parolimpinių žaidynių rutulio stūmimo F 37/38 neįgalumo grupės varžybose 6-ąją vietą iškovojęs, o tos pačios grupės disko metimo rungtyje 9-oje pozicijoje likęs M.Bilius neabejoja, kad Lietuvos valdžia pagaliau atkreips dėmesį į apgailėtinas sąlygas, kuriomis svarbiausioms varžyboms rengiasi mūsų parolimpiečiai, ir padarys reikiamas išvadas. „Brazilija laukia, - optimizmo nepraranda šiaulietis. - Ten tikrai bus geriau“.

- Išvykdamas į parolimpines žaidynes neslėpėte ambicijų abiejose rungtyse iškovoti auksą. Ko pritrūko? - „Sporto žmonės“ pasiteiravo M.Biliaus.

- Įtakos žemesniems, nei tikėjausi, laimėjimams turėjo rimtų varžybų stygius rengiantis parolimpinėms žaidynėms. Matyt, ir psichologiškai perdegiau tikėdamasis aukščiausių rezultatų. O juos pasiekti tikrai buvo įmanoma, nes per treniruotes nekart esu pasiekęs rezultatų, kurie garantuotų medalius. Tačiau rimtų startų prieš parolimpines žaidynes trūko ir tai atsiliepė rezultatams. Pasirengimo laikotarpiu dalyvavau tik dviejose rimtose varžybose. Šių metų kovą Tunise vykusiose

6-osiose tarptautinėse lengvosios atletikos pirmenybėse laimėjau rutulio stūmimo rungtį, o birželio pabaigoje Olandijoje vykusiame Europos čempionate tapau ir rutulio stūmimo, ir disko metimo rungčių nugalėtoju. Tunise, rutulį nustūmęs 14,98 m, pagerinau asmeninį rekordą.

Londone pasiekiau dar geresnį rezultatą ir pagerinau Lietuvos rekordą - rutulį nustūmiau 15,16 m, bet to iškovoti medalius neužteko. Tikiu, kad prieš kitas parolimpines žaidynes rimtų varžybų nestokosiu ir rezultatai bus geresni.

- O kuo skiriasi psichologinė įtampa parolimpinėse žaidynėse nuo tos, kuri jaučiama Europos pirmenybėse?

- Parolimpinės žaidynės yra pats aukščiausias lygmuo neįgaliųjų sporte. Nenusakomas jausmas, kai išeini į stadioną, kuriame tavo pasirodymą stebi 80 tūkst. žiūrovų, o varžytis tenka su pajėgiausiais planetos sportininkais. Manau, koją pakišo ne tik jaudulys, bet ir tai, kad į Londoną atvykau likus dviem savaitėms iki parolimpinių žaidynių. Dabar manau, kad geriau būtų buvę tą laiką treniruotis namie, maitintis įprastu maistu, o į žaidynes atvykti likus porai dienų iki jų pradžios. Dauguma parolimpiečių ketverius metus rengiasi tik pačiam pagrindiniam tikslui pasiekti - kuo geriau pasirodyti parolimpinėse žaidynėse. Jie Europos čempionatuose net nedalyvauja, nepraleidžia progos išmėginti jėgas tik antrose pagal pajėgumą pirmenybėse - pasaulio čempionatuose. Tačiau pagrindinis visų dėmesys būna sukoncentruotas į parolimpines žaidynes.

- Ar pakanka šiandien valstybės dėmesio neįgaliems sportininkams?

- Šiuo metu viskas lyg ir pradeda keistis į gera, tačiau situacija tebėra prasta. Tiek mano techniką lavinantis treneris Rimantas Plungė, tiek mano fiziniu parengimu besirūpinantis treneris Deimantas Jusys, kaip ir kiti neįgaliųjų treneriai, už darbą su neįgaliu sportininku iš valstybės negauna nė cento! Ar tai normalu? Ir gerai, kad neiškovojome medalių - gal valstybė pagaliau pamatys, kad, norint kažką laimėti, reikia kažką ir duoti...

Lietuvos valdžia dar nėra tiek pažengusi ir nesupranta, kad neįgalus sportininkas prilygsta sveikam. Neįgalus sportininkas yra lygiai toks pat žmogus, o neretai dar ir psichologiškai tvirtesnis už sveikąjį. Tačiau už olimpinėse žaidynėse iškovotą aukso medalį kažkodėl skiriama 400 tūkst. litų premija, o tokį pat iškovojimą parolimpinėse žaidynėse valstybė vertina vos 60 tūkst. litų. Kuo skiriasi šie medaliai?

Šiemet į parolimpines žaidynes mūsų delegaciją pirmąkart išlydėjo šalies vadovė prezidentė Dalia Grybauskaitė, įteikusi mums Trispalvę. Toks dėmesys - malonus, bet jo neužtenka. Mes, skirtingai nei sveikieji olimpiečiai, dėl lėšų stygiaus neturėjome galimybių net įsigyti šventinius kostiumus atidarymo ceremonijai, tad jos metu žygiavome vilkėdami sportinę aprangą. Jau nėra ką kalbėti apie treniruočių sąlygas, kurios išties yra apgailėtinos. Kiek neįgalus sportininkas gali investuoti į save, tiek jis ir turi. Užsienyje neįgaliųjų sportas yra profesionalus, Lietuvoje profesionalių neįgalių sportininkų nėra.

- Ko labiausiai trūksta, kad į neįgaliųjų sportą įsilietų kuo daugiau jaunimo?

- Neįgaliesiems stinga informacijos apie galimybes siekti sportinių aukštumų. Lietuvoje tarp neįgaliųjų - daug jaunų talentų, tačiau treneriai nėra skatinami tų talentų ieškoti ir padėti jiems atsiskleisti. Šią nišą stengiamės užpildyti patys - grįžęs iš parolimpinių žaidynių Šiauliuose kartu su žmona Sima ir treneriu D.Jusiu įsteigiau neįgaliųjų sporto klubą „Šiaulietis“, kuriame stengsimės sudaryti sąlygas atsiskleisti visiems negalią turintiems žmonėms.

Sieksime, kad mūsų sportininkai turėtų galimybes dalyvauti varžybose ir demonstruotų aukštus rezultatus. Prioritetą teiksime ne masiškumui, o meistriškumo lygiui.

- Neįgaliųjų sporte atsidūrėte po skaudžios avarijos Amerikoje. Ar sunku buvo žengti pirmuosius žingsnius tarp negalios paliestų žmonių?

- Sportas man nebuvo svetimas ir iki avarijos - nuo vaikystės lankiau krepšinio, plaukimo ir futbolo treniruotes, dešimtoje klasėje pradėjau užsiiminėti lengvąja atletika. Į Ameriką išvykau mokytis ir dirbti, tačiau 2009-ųjų lapkričio 24-ąją ten įvykusi avarija viską apvertė aukštyn kojomis. Per avariją man net 58 vietose lūžo 27 kaulai, į smegenis išsiliejo kraujas, beveik tris mėnesius buvau ištiktas komos. Gydytojai sakė, kad ilgai negalėsiu vaikščioti, bet aš visuomet širdyje tikėjau, kad atsistosiu ant kojų ir viskas bus gerai.

Po gydymo Amerikoje į Lietuvą grįžau 2010-ųjų kovo pabaigoje, lankiau reabilitaciją ir iš naujo mokiausi vaikščioti. Reabilitacijos laikotarpiu man labai padėjo ir iki šiol padeda Šiaulių neurologas Kęstutis Dainius. Jau 2011-ųjų vasario 27-ąją pirmąkart po avarijos startavau neįgaliųjų varžybose ir pagerinau Lietuvos rutulio stūmimo rekordą. Tai padėjo suvokti, kad sportas man padeda stiprinti sveikatą, ir suteikė papildomos motyvacijos sportuoti.

Iš pradžių psichologiškai buvo sunku matyti kartu sportuojančius neįgaliuosius ir suprasti, kad aš, kaip ir jie, niekada nebūsime tokie, kokie buvome. Dabar šį kompleksą jau įveikiau - nejaučiu, kad kuo nors skirčiausi nuo negalios nepaliestų žmonių. Kauno Vytauto Didžiojo universitete anglų kalba studijuoju diplomatiją ir tarptautinius santykius. Kabintis į gyvenimą po skaudžios avarijos labai padeda ir žmona Sima, su kuria susituokėme šių metų liepos

5-ąją. Žinau, ko labiausiai reikia neįgaliems žmonėms, todėl tikiu, kad dirbdamas neįgaliųjų sporto labui galėsiu palengvinti jų integraciją į visuomenę.

M.Biliaus pasiekimai

2011 m. vasario mėn. - 1 v. Lietuvos neįgaliųjų žiemos čempionate rutulio stūmimo rungtyje (12,85 m, Lietuvos rekordas).

2011 m. birželio mėn. - Lietuvos neįgaliųjų čempionate 1 v. rutulio stūmimo rungtyje (13,46 m, Lietuvos rekordas) ir 1 v. disko metimo rungtyje (39,47 m).

2011 m. gruodžio mėn. - Pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos žaidynėse Dubajuje 1 v. rutulio stūmimo rungtyje (13,17 m) ir 1 v. disko metimo rungtyje (43,32 m).

2012 m. kovo mėn. - Lietuvos neįgaliųjų žiemos čempionate 2 v. rutulio stūmimo rungtyje (13,49 m).

2012 m. kovo mėn. - Tuniso čempionate 2 v. rutulio stūmimo rungtyje (14,98 m, Lietuvos rekordas) ir 4 v. disko metimo rungtyje (43,21 m).

2012 m. birželio mėn. - Lietuvos neįgaliųjų čempionate 1 v. rutulio stūmimo rungtyje (14,28 m) ir 2 v. disko metimo rungtyje (45,39 m, Lietuvos rekordas)

2012 m. birželio mėn. - Europos čempionate Olandijoje 1 v. rutulio stūmimo rungtyje (14,24 m) ir 1 v. disko metimo rungtyje (46,05 m, Lietuvos rekordas).

2012 m. - parolimpinėse žaidynėse Londone 6 v. rutulio stūmimo rungtyje (15,16 m, Lietuvos rekordas) ir 9 v. disko metimo rungtyje (43,29 m).