- Esate labai daug pasiekęs ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Kuris pasiekimas jums atrodo pats svarbiausias?
- Džiaugiuosi, kad šiemet buvau priimtas į Džeimso Neismito krepšinio šlovės muziejų. Aišku, ne dėl to dirbi ir žaidi krepšinį, bet tai tarsi parodo nueitą kelią. Žvelgdamas į senesnius laikus, manau, kad pavyko neblogai sudėlioti vyrų krepšinio struktūrą. Kalbu apie Lietuvos krepšinio lygą (LKL), vaikų krepšinį. Tai yra platforma, nuo kurios viskas vystėsi. Prisimenu, kad buvo daug trinties su tuometine Krepšinio federacija, nes LKL veikė atskirai nuo jos. Mes savo išsireikalavome ir manau, kad dabar visai smagiai sukasi ir LKL, ir vaikų krepšinis. Dabar tose mokyklose užaugusi karta sudaro rinktinės pagrindą. Ši mano veiklos dalis yra galbūt vertingiausia.
- Kas užima pirmąją vietą neišsipildžiusių vilčių sąraše?
- Buvo noras, kad Europos krepšinis pereitų iš socializmo į kapitalizmą, kad būtų profesionalesnis požiūris, vienalytiškumas, krepšinio vertės iškėlimas. Išėjo taip, kad visi geri norai atsimušė į barjerus, apie kurių egzistavimą net nežinojome. Nežinojome, kad yra mažų šalių ar žmonių, kurie nori tik asmeninio pabuvimo šalia krepšinio, nemato bendros vizijos. Buvo prarastas vyrų klubų krepšinis, jis iš FIBA Europos padalinio pabėgo į geresnę struktūrą. Noras pakeisti Europos krepšinį galbūt nuo pat pradžios buvo pasmerktas, nes tik noro ir altruizmo neužtenka. Dabar Europos krepšinis, galima sakyti, grįžo į pasaulinės FIBA glėbį. Nuo 2017 m. Europos čempionatą turėsime tik kas ketverius metus. „FIBA Europe“ prezidentu dabar išrinko turką, neblogą bičiulį, bet įdomu, ką jis gali padaryti, kai nėra įrankių. Sunku pasakyti, kaip būtų buvę, jei anksčiau pats būčiau tapęs „FIBA Europe“ vadovu. Gal nusivylimo būtų dar daugiau, jei būčiau tapęs ir nieko negalėčiau pakeisti.
- Kaip atsitiko, kad jūs, gimęs ir augęs Kaune, nežaidėte „Žalgiryje“?
- Vienu metu aš kaip ir nemačiau savęs krepšinyje, nes mano ūgis buvo gal 184 cm. Niekas man nesiūlė likti Kaune. Turėjau tam tikrus pliusus stodamas į žurnalistiką Vilniaus universitete. Įstojau ir pradžioje nebandžiau žaisti krepšinio. Paskui pakvietė žaisti universiteto komandoje, pirmame kurse paaugau 10-11 cm. Tada mane pastebėjo Vilniaus „Statybos“ dublerių komanda. „Statyboje“ keitėsi kartos, išėjo Rimas Girskis, Edmundas Narmontas, dar keli žaidėjai. Taigi Vilniuje atsirado vieta žaisti, o Kaune „Žalgiris“ buvo puikiai sukomplektuotas. Kandidatų sąrašas į gynėjų grandį buvo labai ilgas, gal aš nebūčiau sulaukęs savo eilės dar 10 metų.
- Jums nebuvo ankšta „Statyboje“? Juk beveik neturėjote šansų pakovoti dėl medalių TSRS čempionate ar patekti į Europos turnyrus?
- Dalyvavimo tarptautinėse varžybose stygių kiek kompensavo kova dėl vietos TSRS rinktinėje. Vasaros būdavo parduotos jai, bet kelerius metus iš eilės nepatekdavau į sudėtį, vis likdavau 13-as. Krūvis buvo labai didelis. Porą kartų mane netgi mediciniškai izoliuodavo, nes perdegdavau treniruotėse.
- Kas lėmė, kad metai po metų nepatekdavote į rinktinę - didelė konkurencija ar trenerių nusistatymas?
- Pirmą kartą, kai man buvo 19 metų, buvau pakviestas truputį avansu. O paskui buvo didelė konkurencija, kartais - garbinga, kartais - nelabai. Kai Aleksandras Gomelskis buvo išėjęs, treneriu buvo Vladimiras Obuchovas. Manau, jis daugiau klausė žaidėjų nuomonės, nei turėjo savo. Tie metai buvo gana sudėtingi.
- Vos debiutavęs rinktinėje, iš karto patekote į 1987 m. Europos čempionato simbolinį penketą. Ar tada jautėte susidomėjimą iš užsienio klubų?
- Norų gal kažkas ir turėjo, bet jie žinojo, kad gyvename už geležinės uždangos ir mūsų pasaulis yra truputį kitoks. Tiesa, 1987 m. „Golden State Warriors“ pašaukė mane naujokų biržoje, tačiau tais metais, kaip ir kitais, galimybė išvykti atrodė nereali. Paskui savo padarė 1988 m. olimpiada, vartai truputį prasivėrė. Viena iš sąlygų buvo, kad jei laimėsime olimpiadą, mums netrukdys išvažiuoti. Toks buvo
A.Gomelskio žodinis pažadas.
- Prieš jūsų išvažiavimą į NBA buvo nemaža konkurencija tarp „Warriors“ ir „Atlanta Hawks“ klubų...
- Taip, „Hawks“ ėjo daugiau per politinę pusę, nes ir vadovai, ir komanda buvo atvažiavę į TSRS. „Hawks“ treneris Maikas Fratelas (Mike Fratello) man labai imponavo, bet nesinorėjo būti sutarties dalimi, norėjau būti pačiu savimi. „Warriors“ atstovas Donis Nelsonas (Donnie Nelson) vis sukosi aplinkui, budėjo Lietuvoje ir įtikino, kad ten galbūt yra daugiau galimybių.
- Kaip, atvykus į NBA, į kultūrinius skirtumus žiūrėjo jūsų komandos draugai amerikiečiai? Paerzindavo ar, atvirkščiai, palaikė?
- Mes visi norime padėti komandai, visur yra konkurencija. Aišku, aš nebuvau konkurentas nei Mičui Ričmondui (Mitch Richmond), nei Krisui Mulinui (Chris Mullin), jie buvo pranašesni. Aš stengiausi mokytis iš jų, būti geru partneriu treniruotėse. Neseniai buvome susibėgę ir juokais prisiminėme, kaip treneris Donas Nelsonas ant manęs rėkdavo. Jis perduodavo Doniui Nelsonui, kad man kažką pasakytų, nors stovėdavome trise šalia vienas kito. Žaidėjai juto, kad toks sistemingas „važiavimas“ ant manęs nebuvo teisingas. Jie buvo mano pusėje. Iš žaidėjų jaučiau kur kas didesnį palaikymą nei iš trenerių štabo.
- Jums pavyko tapti svarbia komandos dalimi, turėti gerą statistiką NBA. Kas tai lėmė - jūsų fizinė jėga, atletiškumas?
- Vien to neužteko. Nuvažiavau traumuotas, nes su „Statyba“ žaisdamas Olandijoje bandžiau dėti į krepšį ir kritau ant nugaros. Negalėjau išnaudoti fizinių galimybių, nuolat vilkau koją. Koja tarsi buvo įstatyta ne į vietą, bet niekam negalėjau to paaiškinti, nenorėjau būti bloga investicija. Viena mano koja pasidarė ilgesnė, visą žaidimą reikėjo pakeisti. Jei to nebūtų buvę, galbūt jau nuo pirmųjų metų rodikliai būtų buvę kitokie. Tačiau tais metais koją reikėdavo vos ne įsikelti į mašiną. Buvo labai sudėtinga.
- Prieš 1992 m. olimpines žaidynes Lietuvos rinktinė turbūt neturėjo tokių sąlygų pasirengti kaip dabar. Ką dažniau prisimenate - sunkumus ar euforiją, kuri lydėjo tą olimpiadą?
- Labai smagi buvo pirmoji žaidėjų sąšauka. „Važiuojam žaisti“, - kalbėjome visi. Kas iš Australijos, kas iš Vokietijos, kas iš JAV. Turėjome naują bendrą tikslą, kažką dar neliesto, neiškovoto. Negalima tos olimpiados lyginti su kitomis, nes viskas buvo kūrybinis procesas. Ir atsakomybė buvo 10 kartų didesnė. Prisiminimai yra labai šviesūs ir smagūs. Padarėme kažką reikšmingo Lietuvos žmonių darnai, stabilumui, nes laikai buvo gana įtempti.
- 1996 m. olimpinės žaidynės tapo gulbės giesme. Nesigailite, kad tada žaidėte traumuotas? Juk karjera NBA lygoje galėjo būti ir ilgesnė...
- Atrodydavo, kad esi geležinis ir gydytojai įspėja kažką kitą, o ne tave. Daktarai pasakytų, kad tai buvo lengvabūdiškumas. Po to, kai man išvalė meniską, reikėjo laukti tris mėnesius, neminti koja. Aš neįsiklausiau ir per tris savaites besitreniruodamas viską taip suvariau... Tačiau šiek tiek prisidėjau, padėjau komandai. Buvo sudėtinga, bet iškovojome bronzos medalius. Kartu taip buvo pasirašytas nuosprendis.
- Kas iš dabartinių Lietuvos krepšininkų galėtų sėkmingai žaisti NBA, neskaičiuojant jau dabar ten žaidžiančių Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno?
- Pirmiausiai tikiuosi, kad savo vietą ras D.Motiejūnas. Kol kas jis vietos neturi, nors pastangų deda daug ir dėl darbo etikos jam viskas gerai. Reikia, kad jis gautų savo minutes, treneris surastų vietą aikštelėje. Dėl kitų jaunų krepšininkų - sunku pasakyti. Reikia ir laimės, ir charakterio. Mes galime išmatuoti tik ūgį, rankos ar kojos dydį. Sunkiau išmatuoti užsispyrimą, valią, pastangas. Žaidėjas tik pats gali save atrasti, bandydamas viršyti galimybes. Europiečiai dabar jau nėra tokie paklausūs kaip anksčiau, kai pirkdavo katinus maiše. Neretai trūksta žinių, žaidimo elementų. Kartais paskubama žengti į NBA.
Dosjė
Šarūnas Marčiulionis
Gimė 1964 m. birželio 13 d. Kaune.
Pasiekimai:
1988 m. olimpinis čempionas,
1992 ir 1996 m. bronzos medalio laimėtojas.
1987 ir 1995 m. Europos vicečempionas, 1989 m. bronzos medalio laimėtojas.
Naudingiausias 1995 m. Europos čempionato žaidėjas.
2014 m. priimtas į Džeimso Neismito krepšinio šlovės muziejų.
Klubai:
Vilniaus „Statyba“ (1981-1989 m.),
„Golden State Warriors“ (1989-1994 m.),
„Seattle SuperSonics“ (1994-1995 m.),
„Sacramento Kings“ (1995-1996 m.),
„Denver Nuggets“ (1996-1997 m.).
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą