Marius Stankevičius: „Jei galėčiau, šiandien pėsčias ateičiau į Lietuvą ir žaisčiau už ją“

„Lazio“ sudėtyje šiuo metu yra 35 žaidėjai, iš jų esu trisdešimt penktas arba net trisdešimt šeštas, bet manau, kad po dviejų trijų savaičių komandos draugams būsiu konkurencingas“, – apie savo sportinę formą kalbėjo Lietuvos rinktinės gynėjas.

– Mariau, kaip sekasi sveikti? – futbolas.lt pradėjo pokalbį su Mariumi Stankevičiumi.

– Visai neblogai. Pagaliau jau prisijungiau prie komandos.

– Vadinasi, paneigei išankstines prognozes, kurios skelbė, kad reabilitacija užtruks gerokai ilgiau. Neblogai padirbėjai?

– Na, ne nosį krapščiau (šypsosi). Tikrai stengiausi, kuo greičiau ir geriau išgyti. Ir štai, esu su komanda. Galbūt, dar trūksta žaidybinės praktikos ir fizinių jėgų, tačiau žiūrėsiu, kaip jausiuos po savaitės ar dviejų. Galvoju, kad tada jau galėsiu varžytis su komandos draugais, tai ir pamatysime, ko iš tikro man trūksta. Jaučiu, kad nelabai jiems nusileidžiu, nes sportuoju jau beveik tris mėnesius. Formą palaikyti pradėjau, prabėgus savaitei po operacijos ir tikrai tą dariau ne ant masažinės lovos. Toks ir rezultatas – blogai tikrai nesijaučiu.

– Bet kokiu atveju, sportuoti vienam ir su komanda yra skirtingi dalykai. Malonus jausmas grįžti ir būti su visais kartu?

– Tikrai geras jausmas. Po tiek laiko noro yra labai daug. Bet suprasti mano būseną žmogui, kuris to nepatyręs, yra labai labai sunku. Visada yra lengva žmogų smerkti arba girti, kai atsitinka bloga ar gera situacija, bet kol joje nesi, įsivaizduoti tai yra labai sunku. Galiu drąsiai pasakyti, kad nelinkėčiau niekam būti tokioje situacijoje, kokioje esu aš – traumos yra skaudus dalykas ir būna labai sunku. Tačiau suprantu, kad tai yra gyvenimo dalis, todėl lieka tik susitaikyti, o vėliau siekti naujo užsibrėžto tikslo.

– Kaip su skausmu? Jauti, dar ką nors?

– Po sunkaus darbo jaučiasi raumens tempimas, bet toje vietoje, kur anksčiau skaudėdavo, nieko nebejaučiu. Dėl to labai džiaugiuosi.

– Jei jau taip sveiksti, galbūt pamatysime tave rugsėjo 7 dieną žaidžiantį su Lietuvos rinktinės marškinėliais?

– Man atrodo, kad tai nerealu. Aš suprantu ir rinktinės trenerius, kurie nori matyti labiau pasiruošusius žaidėjus. Taip pat dabar yra toks momentas, kai dar nesinori rizikuoti – visų pirma, reikia įsivažiuoti ir įsibėgėti. Aišku, noro yra be proto daug, bet suprantu, kad reikia pirmą žingsnį žengti teisingą, daryti viską palaipsniui ir grįžti po mėnesio, kai bus antrosios atrankos rungtynės. O kalbant apie norą, tai galėčiau ir šiandien pėsčias eiti į Lietuvą ir žaisti už ją. Tokie dalykai, kaip traumos, daug ką pakeičia galvelėje ir pradedi visai kitaip mąstyti.

– Kaip tau naujasis rinktinės treneris?

– Kelis kartus bendravome. Tikrai malonu, kad žmogus pasidomėjo, kaip sveikata, kaip operacija. Už tai noriu padėkoti tiek jam, tiek kai kuriems federacijos žmonėms, kuriems taip pat buvo įdomu, kaip man sekasi. Tuo skaudžiu metu, kiekvienas skambutis yra labai malonus. Ir galiu pasakyti, kad tikrai nesitikėjau, jog tiek žmonių mane prisimins. Kaip sakoma, sunkią minutę pažinsi draugą.

– Tai lyg ir kažkas naujo..

– Kol neturi problemų, sunku kažką pasakyti, bet kai tos problemos atsiranda, tada pradedi kitaip vertinti ir kitaip galvoti. Galbūt tai naujo, galbūt ne, nežinau. Bet kalbant apie mane, esu tikrai jiems dėkingas. Gal tai mane ir nustebino, bet gal taip ir turėjo būti.

– Mariau, sakyk atvirai, kada realu tave pamatyti žaidžiantį oficialiose rungtynėse?

– Manau, kad po dviejų, trijų savaičių turėčiau būti pasiruošęs tam. Bet kol visą laiką treniravausi vienas, todėl nebus lengva grįžti į komandą, nes žaidėjų joje yra 35, o aš tarp jų, manau, kad esu trisdešimt penktas arba net trisdešimt šeštas. Gerai yra tik tai, kad turėsiu galimybę save parodyti treneriams ir tik po to bus vertinama, ar esu reikalingas, ar ne. Dabar svarbiausia sveikata, be kurios negalėtum padaryti nieko. O kai ji yra, gali nuveikti daug ką – svarbu, kad jos tik būtų.