Tikriausiai nedaugelis žino, kad jos ištakas galima aptikti jau Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečių sveikatos tarnyba įvedė sporto pratimus sužeistiems kariams, kad jie greičiau pasveiktų ir grįžtų į karo tarnybą.
PIRMASIS. Vokiečių kilmės JAV gimnastas Džordžas Eiseris (George Eyser), turėjęs dirbtinę koją, dalyvavo 1904 m. Sent Luiso vasaros olimpinėse žaidynėse. Jo iškovotas olimpinių medalių skaičius - įspūdingas: 3 aukso, 2 sidabro ir 1 bronzos. Wikipedia.org nuotr.
1922 m. Anglijoje buvo įkurtas pirmasis neįgaliųjų sporto klubas. Jis organizuodavo kasmečius automobilių ralius. 1922 m. pradėjo veikti pirmasis neįgaliųjų sporto klubas prie Varšuvos kurčiųjų ir silpnaregių instituto. Po poros metų buvo įkurta Tarptautinė kurčnebylių sporto federacija. Iš pradžių čia sportavo kurtieji, turintieji sveikus judėjimo organus. 1924 m. Paryžiuje įvyko I pasaulinės kurčiųjų žaidynės. Nuo tada Tarptautinis kurčiųjų sporto komitetas kas ketverius metus organizuodavo kurčiųjų žaidynes. 1932 m. Glazge buvo įsteigta vienarankių golfo žaidėjų draugija.
Sportas turėjo didelės reikšmės Antrojo pasaulinio karo invalidų reabilitacijai. Jis taip pat padėjo įvairias traumas, avarijas patyrusiems neįgaliesiems sparčiau integruotis į sveikų žmonių visuomenę. 1942 m. Anglijoje buvo atidarytas pirmasis pasaulyje reabilitacijos centras stuburo negalios ištiktiems žmonėms, daugiausiai - kariams. Šio centro organizatorius buvo išeivis iš Vokietijos neurochirurgas Liudvigas Gutmanas. Viena plačiai naudojamų terapijos formų šiame centre buvo sportas. Netrukus karo invalidai, prikaustyti prie vežimėlių, pradėjo žaisti krepšinį. Po kelerių metų įvyko pirmasis tarptautinis neįgaliųjų mačas. Didžiosios Britanijos sportininkai susitiko su Olandijos neįgaliaisiais.
1948 m. Stoke Mandeville ligoninės neurochirurgo L. Gutmano iniciatyva buvo organizuotos tarptautinės neįgaliųjų sporto žaidynės, sutapusios su 1948 m. Londono olimpinėmis vasaros žaidynėmis. Jos dar buvo vadinamos neįgaliųjų vėžimėlių žaidynėmis. Jos ir davė pradžią parolimpinėms žaidynėms.
1952 m. jau vyko tarptautinės neįgaliųjų su vežimėliais varžybos, o 1960 m. Romoje įvyko pirmosios parolimpinės žaidynės, kurioms taisykles dar 1956 m. parašė L. Gutmanas. Jos pirmą kartą vyko tame pačiame mieste, kaip ir olimpinės žaidynės. Čia dalyvius iš 23 šalių priėmė ir palaimino popiežius Jonas XXIII. Kreipdamasis į L. Gutmaną, jis pasakė: "Jūs esate neįgaliųjų sportininkų Coubertinas." Nuo tada tokios neįgaliųjų varžybos vyksta reguliariai. Nuo 1992 m. jos yra susietos su olimpinėmis žaidynėmis ir vyksta tose pačiose sporto arenose po trijų savaičių. Varžybas organizuoja Tarptautinis parolimpinis komitetas. Nuo 1976 metų vyksta ir žiemos olimpinės žaidynės. Pirmosios tokios įvyko 1976 m. Ornskoldsvike (Švedija).
Parolimpinėse žaidynėse negali dalyvauti turintieji klausos negalią. Jiems rengiamos atskiros varžybos. Sutrikusio intelekto sportininkai varžosi specialiojoje olimpiadoje.
Svarbiausiu neįgaliųjų sporto plėtojimo įvykiu tapo 1989 m. rugsėjo 21 d. įvykusi tarptautinė neįgaliųjų sporto organizacijų generalinė ansamblėja Diuseldorfe. Jos metu buvo įkurtas Tarptautinis parolimpinis komitetas. Lietuvoje parolimpinis komitetas įkurtas 1990 m.
Tačiau neįgalieji sportininkai dalyvavo olimpinėse žaidynėse ir gerokai anksčiau prieš įkuriant Tarptautinį parolimpinį komitetą bei pasiekė nemažai laimėjimų.
Pirmuoju tokiu sportininku buvo vokiečių kilmės JAV gimnastas Džordžas Eiseris (George Eyser). Jis turėjo dirbtinę koją ir dalyvavo 1904 m. Sent Luiso vasaros olimpinėse žaidynėse. Jo iškovotas olimpinių medalių skaičius - įspūdingas: 3 aukso, 2 sidabro ir 1 bronzos. Vengras Karoly Takacs, neturėdamas dešinės rankos, šaudė pistoletu kaire ranka. Jis 1948 m. Londone ir 1952 m. Helsinkyje iškovojo 2 aukso medalius. Danijos neįgali jojikė Lis Hartel išjodinėjimo varžybose 1952 m. Helsinkyje ir 1956 m. Stokholme iškovojo du sidabro medalius. Ir tai - tik keletas pavyzdžių.
Mažai su sportu susipažinę žmonės mano, kad neįgalūs sportininkai yra ribotų galimybių ir jų pasiekimai yra simboliniai. Iš tikrųjų parolimpiečiai, nepaisant neįgalumo, yra žymiai ištvermingesni už paprastą žmogų. Olimpinių ir parolimpinių žaidynių istorijoje yra nemažai pavyzdžių, kada neįgalieji varžosi su sveikais sportininkais.
Pavyzdžiui, lenkė stalo tenisininkė Natalia Partyka dalyvavo 2008 m. Pekino ir 2012 m. Londono vasaros olimpinėse žaidynėse. Medalių neiškovojo, tačiau dalyvaudama 2004 m. Atėnų, 2008 m. Pekino ir 2012 m. Londono parolimpinėse žaidynėse iškovojo 3 aukso, 2 sidabro ir 1 bronzos medalį. Pietų Afrikos Respublikos (PAR) plaukikė Natalie do Toit 2008 m. Pekine dalyvavo vasaros olimpinėse žaidynėse. Atėnų, Pekino ir Londono parolimpinėse žaidynėse ji iškovojo 8 aukso ir 2 sidabro medalius. PAR bėgikas Oskaras Pistorius 2012 m. Londono olimpinėse vasaros žaidynėse su metalinėmis kojomis bėgo kartu su sveikais bėgikais. Nors jis medalio neiškovojo, bet tikrai nustebino sporto pasaulį. Atėnų, Pekino ir Londono parolimpinėse žaidynėse jis iškovojo 6 aukso ir 1 sidabro medalį.
Lietuvos parolimpiečiai dalyvavo šešiose vasaros ir vieneriose žiemos parolimpinėse žaidynėse. Iš viso iškovojo 29 medalius (4 aukso, 11 sidabro, 14 bronzos). Absoliučią daugumą medalių - 25 iškovojo lengvaatlečiai. 1994 m. Lilehameryje žiemos parolimpinėse žaidynėse dalyvavo Sigita Markevičienė-Kriaučiūnienė ir Saulius Leonavičius. Jie medalių neiškovojo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą