Man teko garbė šias varžybas Zaporožėje stebėti iš arti ir, patikėkite, įspūdžių - milijonas. Nuo šio įvykio praėjo daugiau nei savaitė, tačiau kūnu vis dar bėgioja šiurpuliai, o akyse vis dar regiu tuos kovinguosius Klaipėdos vaikinus, kurie dėl miesto ir šalies garbės atiduoda visą savo širdį, energiją, net sveikatą (juk kitaip net nepavadinsi, kuomet traumuoti žaidėjai prašosi suleisti nuskausminamųjų vaistų ir veržiasi į aikštę).
Lyg 300 spartiečių
Ne veltui iškart po varžybų šlubuodamas ir sukandęs dantis dėl kelio skausmų "Dragūno" žaidėjas Tadas Stankevičius rėžė: "Tai kažkas iš fantastikos zonos. Kovėmės kaip 300 spartiečių. Tai turbūt laimingiausia diena mano gyvenime."
Jam, kaip ir Achilo sausgyslės plyšį patyrusiam vartininkui Aisčiui Pažemeckui (jo indėlis į pergalę buvo itin svarus) bei stipriai petį susimušusiam Jonui Truchanovičiui, buvo nė motais asmeninės bėdos, svarbiausia tai, ką jie padarė - perrašė "Dragūno" klubo istoriją, apgynė Lietuvos garbę.
Prieš šią dvikovą Europos Iššūkio taurės varžybose Moldovoje klaipėdiečiai šiemet įveikė Kipro "SPE Strovolos", Moldovos "Olimpus-85-USEFS" ir "Ruislip Eagles" (Anglija) rankininkus. Tačiau pergalė Ukrainoje buvo pati sunkiausia ir saldžiausia. Apie tai byloja vien ZTR ekipos autoritetas ir titulai.
Pažiūrėjus į galinguosius Ukrainos ZTR vyrus, kurių dauguma už dragūniečius buvo visa galva aukštesni, akivaizdžiai fiziškai galingesni ir prieš daugumą mūsų jaunų (amžiaus vidurkis 21-22 metai) rankininkų gerokai brandesni (ZTR komandos branduolį sudarė 26-30 metų rankininkai) bei profesionalesni, galima sakyti, kad klaipėdiečiai padarė tikrą žygdarbį.
Dragūniečiai tarsi vadovavosi Konfucijaus žodžiais: "Tai, ką sunku padaryti, reikia daryti su didžiausiu atkaklumu."
Buvo gražu stebėti, kai "Dragūno" rankininkai Zaporožėje maždaug valandą prieš dvikovą su ZTR atstovais ėmė darniai daryti apšilimą, o ukrainiečiai, lyg mąstydami, kad jie namuose pamokys "išsišokėlius" klaipėdiečius, į aikštę žengė gal tik 10 ar 15 minučių prieš rungtynes. Lyg šiuo veiksmu duodami suprasti: "Mums čia nebus ką veikti, sutriuškinsime jus ir džiaugsimės lengva pergale."
Tačiau "Dragūno" vyrai nė akimirkai neatsipalaidavo ir darė tai, kas atrodytų neįmanoma. Jie tarsi vadovavosi Henrio Fordo posakiu: "Kliūtis pradedama matyti tuomet, kai nukreipiame žvilgsnį nuo tikslo" ar Napoleono mintimis: "Neįmanoma" yra žodis, kurį rasi tik kvailių žodyne."
Įkvėpė kovingumu
Sunku apsakyti, kaip po pergalės tų jaunų Klaipėdos vyrų akyse degė džiaugsmo, tiksliau, euforijos ugnelės, o keli ukrainiečių žaidėjai, sunkiai suprasdami, kas įvyko, užsidengę marškinėliais akis liejo ašaras.
Nors Zaporožės sporto salės tribūnose buvo bemaž tūkstantis ukrainiečių ir tik trys Lietuvos rankinio sirgaliai, tačiau iškart po rungtynių buvo galima girdėti aiškiai tariamus žodžius: "Malaci, malaci" (lietuviškai - šaunuoliai, šaunuoliai) ir nuvilnijusią plojimų bangą.
Ukrainiečių rankinio specialistai buvo pakerėti klaipėdiečių kovingumu, charakteriu, atsidavimu ir noru laimėti. Nors jie liūdėjo dėl savo šalies ekipos nesėkmės, tačiau neliko abejingi tam, ką matė aikštėje, ir savo žavesį išreiškė gausiais plojimais. Buvo aiškiai matyti, kad lietuvių vieningumas suvirpino jų širdis.
Kur kas keistesnė situacija susiklostė dar po kelių akimirkų, kai vienas sirgalius, pasipuošęs ZTR ekipos atributika, su ašaromis akyse garsiai rusų kalba Ukrainos rankininkams šaukė: "Man gėda! Atvažiavo mažos šalies berniukai ir jus sutvarkė. Jūs - ne kovotojai, o bailiai. Jūs darote gėdą visai Ukrainai. Pasimokykite kovingumo iš lietuvių!"
Vos tris milijonus gyventojų turinčios valstybės komanda patiesė 46 mln. gyventojų valstybės rankininkus.
Atvipo žandikauliai
Per spaudos konferenciją Ukrainos sporto žurnalistai buvo labai nustebę, kad klaipėdiečiai dėl lėšų stokos į Zaporožę net parą buvo priversti vykti autobusu, o ne keliauti lėktuvu, kaip tai nuolat daro ZTR ekipa.
Dar labiau jiems atvipo žandikauliai, kai ukrainiečiai sužinojo, kad maždaug pusė "Dragūno" žaidėjų yra studentai, o kita pusė - priversti kasdien dirbti kitus darbus, kad tik galėtų išsilaikyti. Į treniruotes dragūniečiai susirenka tik po dienos darbų ar paskaitų, kai tuo tarpu ZTR ekipoje - vieni profesionalai, laisvai gyvenantys iš sporto atlyginimo. "Dragūno" ekipos treneris Artūras Juškėnas net nesiryžo savo komandos narių iš sporto gaunamas lėšas pavadinti atlyginimais, jis tik pasakė, kad tai labiau galėtų vadintis tik stipendijomis.
Ukrainiečiams buvo keista klausytis A. Juškėno žodžių, kad prieš išvyką į Zaporožę beveik pusė Klaipėdos ekipos žaidėjų net nesusirinko į treniruotę, kadangi dėl kelionės turėjo atidirbti kelias dienas į priekį.
Panašūs dalykai suvirpina širdį ir vos gali sulaikyti skruostu norinčią nuriedėti ašarą.
Sakykite ką norite, bet mano galvoje tuomet kirbėjo tik viena mintis: mūsų sportininkai - tikri savo šalies patriotai, aukščiausio lygio ambasadoriai, Lietuvos vardo garsintojai.
Lietuvos įvaizdžio kūrėjai Lietuvos garsinimui išleidžia milijonus litų, tačiau vargu ar tie skiriami milijonai suteikia tiek naudos, kiek savo pergalėmis ir kovingumu duoda mūsų sportininkai.
Biudžetų skirtumai
Klaipėdos valdžiai norėčiau nuoširdžiai palinkėti, kad lėšas, kurias skiria savo ir miesto įvaizdžiui, geriau skirtų tikriesiems savo flagmanams - Klaipėdos sportininkams. Man keista, kai po pergalių yra kalbama, kad reikia neva tai nukirpti vienai komandai skiriamas lėšas ir paskirti kitai.
Negi neįmanoma rasti papildomų pinigų kad tinkamai reprezentuoti savo miestą galėtų tiek futbolininkai, tiek krepšininkai, tiek rankininkai bei kitų sporto šakų atstovai? Kodėl kitų šalių valdžia sugeba skirti lėšų ar pritraukti daugiau rėmėjų, o mes ne?
Keista yra ir tai, kai Klaipėdos politikai, neišmanydami sporto subtilybių, kalba: "Norime iš "Neptūno" pergalių ne tik Lietuvoje, bet ir VTB Vieningosios lygos pirmenybėse." Bet argi Jūs žinote, kokie ten dalyvaujančių ekipų biudžetai? Atsakymas: po kelis ar net dešimtis kartų didesni nei neptūniečių. Nepaisant to, "Neptūnas" Klaipėdoje itin galingai priešinosi ir tik paskutiniajame kėlinyje nusileido Maskvos CSKA krepšininkų žvaigždynui.
Tuomet į uostamiestį buvo atvykę net 18 Rusijos žiniasklaidos atstovų: televizijos, laikraščių, įvairių interneto portalų reporterių, sporto redaktorių.
Nenuostabu, kad rusų žurnalistai savo rašiniuose rašė: "Ovacijos Klaipėdai", "Debiutantai parodė aštrius nagus" ir visaip kitaip gyrė klaipėdiečius krepšininkus.
Juk tokios akimirkos garsina Klaipėdos ir visos šalies vardą.
Sportas ir pergalės Tėvynės vardanmūsų šalyje yra daugiau nei siekis trofėjų ar garbės. Esame mažos vargo bitutės, tačiau mūsų širdys, atsidavimas, rodomas charakteris ir tikslų siekimas - lyg milžinų.
Rašyti komentarą