Peru pro automobilio langą

Komandos pilotas, Benediktas Vanagas, ne kartą Dakarą yra pavadinęs daugiabriauniu brangakmeniu, nes Dakaras - ne tik lenktynės, tai ir emocijos, ir žmonės, ir šalys, kuriose jis vyksta.

Kokia ta Peru, žiūrint į ją pro automobilio langą?

Dėl šaltosios Peru srovės, šaliai būdingas sausas, dykumos tipo klimatas. Kad tai bus sausa, smėlinga šalis, jau buvo aišku dar lėktuvui leidžiantis Limos oro uoste.

Didžiąją dalį laiko dangus Peru yra aptrauktas migla, tačiau net ir per ją saulė kaitina iš peties. Daugelis mūsų komandos narių apsigavo - nepanaudojo kremo nuo saulės ir skaudžiai įdegė odą.

Iš Limos lenktynininkai su savo komandomis pajudėjo Ramiojo vandenyno pakrante žemyn į pietus. Išvažiavus iš miesto, mus iš karto apglėbė smėlinga, akmenuota, išsausėjusi aplinka.

Smėlingi žemės plotai, kartais paįvairinami skurdžios augmenijos. Pradžioje mus lydėjo palmės, tačiau čia jos skurdžios, nudžiūvusios ir liūdnos, nepalyginsi su jų sesėmis Argentinoje ar Paragvajuje, kurios nuo žalumo tiesiog sprogsta.

Pravažiavome didžiules, pakele besidriekiančias vynuogių ir kitų kultūrų plantacijas. Iš viršaus vynuogės pridengtos tamsintu tinklu, saugančiu jas nuo kaitrios Peru saulės.

Šios plantacijos aptvertos gyvatvorėmis, kurios kruopščiai laistomos. Važiuodami matėme, kaip vairuojamas keistas aparatas purškė ant gyvatvorių vandenį. Tiesiog neįtikėtina, kaip šioje sausoje šalyje žmonės sugeba kažką užauginti.

Viena kelio atkarpa, daugelį kilometrų vedusi per smėlynus, buvo iš abiejų pusių apsodinta mažais medeliais. Kurį laiką keliavome nudžiūvusių, susisukusių, sausrą kenčiančių, tačiau nepasiduodančių ir bandančių išsaugoti žalumą, augalų "alėja".

Keliaujant kopomis ir dykumos žemėmis, dėmesį vis patraukdavo šen bei ten stūksančios didžiulės iškabos su užrašu "Privati valda". Kai kurios valdos buvo aptvertos vielinėmis tvoromis. Važiuodami juokėmės, kad, va, turi žmonės dideles nuosavas smėlio dėžes.

Dykumoje, savo ruožtu, vyksta mums, svetimšaliams, ne visai suprantamas gyvenimas. Važiuodami nuolat matėme daugybę apleistų pastatėlių ir lūšnų, keistų pintų bakūžių be stogų, žmogaus agrarinę veiklą liudijančių statinių. Nesuprantama mums buvo, kas čia ir kodėl.

Dykumą pakeitus kalnams, akys patyrė džiaugsmo akimirką - prieš mus atsivėrė didžiulis, gražus slėnis, pilnas žalumos, nesvarbu, kad vien tik sunkiu žmonių darbu užaugintos. Iš viršaus matėme, kaip tvarkingai įdirbta žemė ir auginamos maistinės kultūros.

Mažieji Peru miestai, per kuriuos nusidriekė Dakaro ralio karavano maršrutas, pasirodė besą skurdūs, paprasti, netvarkingi. Namų kiemuose retai kur auga žolė ar gėlės, dažniau mėtosi akmenys ir vėjas pusto smėlį.

Taip yra, nes žalumai palaikyti čia reikia daug pastangų, ne visi gali ar nori sau tai leisti. Medeliai tiesiog styro iš smėlio ir akmenų, o nuo kiekvienos žalumos - krūmo, medžio, gėlių - eina drėkinimo vamzdeliai.

Tik tokiu būdu dekoratyviniams augalams įmanoma palaikyti gyvybę. Tad smėlio pilkumo aplinką miesteliuose žmonės pagyvina vienu kitu ryškiaspalviu namu.

Beje, Peru miestuose ir miesteliuose labai populiari transporto priemonė yra triračiai su stogu, mes visi juos vadinome tiesiog "tuktukais". Vietinio taksi forma.

Beje, tokioje sausoje šalyje pati esu pirmą kartą. Pirmą kartą patiriu tokio dydžio smėlynus. Peru kopos, atrodo, bekraštės. Smėlis ir dulkės šiuo metu yra mūsų kasdienybė.

Iš lagamino ištraukti švarūs drabužiai savo ryškią spalvą praranda taip spėriai, kad jau net nebesistebi. Papilkėja ir dulkėm pasidengia net blakstienos ir antakiai, o ilgainiui tiesiog pripranti prie nuolatinės, buvimo apdulkėjusiu, būsenos.

Tačiau vietiniai žmonės čia sau linksmai gyvena. Šiose kopose net iškylauja. Taip, kaip mes keliaujam į mišką ar prie ežero, jie atvyksta į dykumą.

Pasistato palapinę, išsitraukia grilį, vaikams paima keturratį ir smagiai leidžia drauge laiką. Graži ta gyvenimo įvairovė. Smėlynuose dar gyvensim keletą dienų, po to prasidės aukštikalnės ir Dakaras persikels į Boliviją.