S. Jovaiša apie krepšinio populiarumą: buvo daug pergalių, buvo sektinas pavyzdys
Lietuvos krepšinį jubiliejaus proga pasveikino daugybė Europos ir pasaulio krepšinio federacijų. Savo sveikinimus atsiuntė NBA komisaras Davidas Sternas, FIBA ir Eurolygos vadovai.
Aukso raidėmis į Lietuvos krepšinio istoriją įrašyti 1937-ieji, kai lietuviai pirmą kartą tapo Europos čempionais, o po dvejų metų tai pakartojo antrąkart. Nepamirštamos Barselonos, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinės žaidynės, kai Lietuvos vyrų rinktinė iškovojo olimpinių žaidynių bronzos medalius, o 2003 metais Stokholme tapo stipriausiais Europoje.
Tai vis vyrų rinktinės pasiekimai, bet didžiuotis kuo turi ir moterų krepšinis. Lietuvos krepšininkės yra laimėjusios Europos čempionato sidabrą, o 1997 metais tapo stipriausios Europoje.
Daugeliui Lietuvos krepšinis neatsiejamas ir nuo Kauno „Žalgirio“. Vyresnieji puikiai pamena, kaip ištuštėdavo gatvės, kai „Žalgiris“ žaisdavo su Maskvos CSKA, tuomet stipriausiu Rusijoje, ir kas dėdavosi, kai pavykdavo rusus įveikti ir netgi tapti Sovietų Sąjungos čempionais.
To legendinio „Žalgirio“ viena ryškiausių žvaigždžių – Sergejus Jovaiša – svečiavosi LTV laidoje „Savaitė“. Jį kalbino žurnalistė Nemira Pumprickaitė.
N. P. Leiskite pasveikinti Jus su tokiu garbingu mūsų krepšinio jubiliejumi, juk tai ir Jūsų šventė. Pavadinau Jus žvaigžde ir pagalvojau, kad tada, regis, taip Jūsų niekas nevadino?
S. J. Ne, tada tokio termino negirdėdavom.
N. P. Tuometis „Žalgirio“ varžovas CSKA buvo stiprus tuo, kad į jį, būdamas aukštos klasės žaidėjas, patekdavai net prieš savo valią. Kaip tada „Žalgiris“ saugojosi nuo Maskvos, kad pavyko išlaikyti saviškius Kaune?
S. J. Na, išskyrus Kurtinaitį. Vargšas Rimas pateko į Rygą tarnauti sovietų armijoje. Ten sportiniame batalione jis labai gerai pasirodė žaisdamas krepšinį, ir jį Gomelskis tiesiog privaloma tvarka pervedė į Maskvą. O visi kiti... Sabonis mokėsi Žemės ūkio akademijoje, važinėjo traktoriumi, kiti mokėsi kitose aukštosiose mokyklose, dar kiti turėjo mažamečių vaikų. Žodžiu, taip mes išvengdavom tos karinės tarnybos, kuri reiškė žaidimą nemylimoje komandoje.
N. P. Tada Jūs visi, baigę tuos mokslus, turėjote kažkur dirbti, nes oficialiai gyventi vien iš krepšinio negalėjote?
S. J. Iš tiesų sportas buvo profesionalus, bet ta tema buvo tabu. Ir visi arba studijavo, arba kažkur dirbo. Aš buvau šaltkalvis, aukštos kategorijos, beje. Kiti dirbo kažkur kitur, tarkim, radijo gamykloje pameistriu ar meistru. Buvo juokingų specialybių, bet taip buvo privaloma.
N. P. O ar su tais CSKA žaidėjais, su kuriais taip aršiai kaudavotės aikštelėje, jūs jausdavote vieni kitiems kokį nors priešiškumą?
S. J. Tai buvo tik konkurencinis priešiškumas, ypač kai susitikdavome Sovietų Sąjungos rinktinėje. Ten kiekvienas turėdavome išsikovoti savo vietą. O, žaisdami su CSKA, tai buvo legendinės dvikovos, tiesiog rodėme kas stipresnis.
Ypatingai smagus periodas Lietuvai buvo, kai „Žalgiris“ tris kartus iš eilės laimėjo čempionų titulą. Mes tada visai kitaip jautėmės nuvažiavę į rinktinės stovyklas. Tada jie jau tylėdavo, nesišaipydavo iš mūsų.
Galbūt net atvirkščiai, mes jau ateidavome šiek tiek išpūtę krūtines, laimingi ir džiaugėmės, kad „padėjom“ CSKA į vietą.
N. P. O į rinktinę lietuviams būdavo pakankamai sunku prasimušti, nepaisant, kad Aleksandras Gomelskis buvo palankus Lietuvos krepšiniui?
S. J. Gomelskis suprato, kad be proto krepšinyje nelabai ką pasieksi. O tokio proto eksportas ir buvo iš Baltijos valstybių. Jeigu tu nebūdavai visa galva geresnis, tai tikrai sunku būdavo patekti į rinktinę, nes konkurentų tikrai daug: rusai, ukrainiečiai, gruzinai. Bet intelektualumas, ką Lietuva atnešė į Sovietų Sąjungos rinktinę, buvo labai vertintinas.
N. P. Kai kalbame apie Lietuvos krepšinį, tai sakom, kad šlovinga ir praeitis, ir dabartis, o jeigu žiūrėtume į ateitį, tai irgi galime jausti gana drąsiai. Bet tokia žinoma ir mėgiama sporto šaka pasaulyje – futbolas – Lietuvoje, deja, yra žymiai prastesnėje situacijoje. Kaip Jūs manote, kodėl krepšinis sugebėjo išlaikyti tokias pozicijas, nepaisant to, kad jo netgi lėšos nėra tokios didelės, kaip turi futbolininkai?
S. J. Krepšinis prasidėjo labai seniai ir nuo tam tikrų pasiekimų. 1937, 1939 metais Lietuva tapo Europos čempione. Ir visa Lietuva jau tuo laiku užsikrėtė krepšinio bacila. Netgi karas jos neišnaikino. Ir pokario metais lietuviai mėgo žaisti krepšinį, labai domėjosi.
O futbole, žinote, be pergalių nėra pavyzdžio. Juk jaunas žmogus turi kažkuo sekti. Aš irgi prisimenu, kai žaisdavo Modestas Paulauskas, aš norėdavau jį pamėgdžioti. Ir kažkada atsitiko taip, kad sėdėjau su juo vienoje rūbinėje ir po to žaidžiau vienoje komandoje.
Tęstinumas visada buvo užtikrintas. Sporto organizatoriai ir specialistai buvo dideli krepšinio fanatai. Ir dėl to krepšinis judėjo į priekį, buvo daug pergalių, buvo sektinas pavyzdys ir dėl to mes iki šių dienų tuo džiaugiamės.
N.P. O ką Jūs dabar galvojate apie skandalą, kuris šią savaitę krėtė Lietuvos krepšinį – Eurolygos ir VTB Vieningosios lygos mėginimą susitarti ir skirstyti kelialapius į Eurolygą?
S. J. Na, neaišku, kuo tas pasibaigs. Tačiau pats principas, jeigu „Žalgiris“ papuoš VTB lygą ir joje bus kovojama dėl Eurolygos kelialapių, tai man nepatinka. Mes išsikovojome teisę vadintis krepšinio šalimi. 8–9 dešimtmetyje pasaulis ir Europa išmoko ne tik tarti „Žalgiris“ ar „Lietuva“, bet ir sužinojo, kas ta Lietuva yra.
O dabar vieną iš geriausių savo nacionalinių produktų imti ir atiduoti panaudai tegul didelei ir turtingai šaliai... Galbūt finansiškai klubams ir apsimokėtų dalyvauti, tačiau morališkai nereikėtų to daryti.
N. P. Kestutis Kemzūra paskelbė 24 žaidėjų pavardes rinktinės, kuri Venesueloje kovos dėl kelialapio į Londono olimpines žaidynes. Ar Jūs optimistas ir tikite, kad Lietuva žais Londone?
S. J. Neabejoju, nė kiek neabejoju, jeigu visi bus sveiki ir iš to išplėstinio sąrašo bus sudaryta stipri ir sveika rinktinė, mes tą kelialapį iškovosime. Tiesa, priklauso ir nuo kai kurių aplinkybių. Man labai svarbu žinoti, ar Š. Jasikevičius dalyvaus, ar ne.
N. P. Na, ir dar noriu Jūsų paprašyti, kad sudarytumėte tokį simbolinį penketą, tokią lietuvišką mažutę „Dream Team“.
S. J. Aišku, visų laikų geriausias, mano nuomone, Arvydas Sabonis. Tikrai čia Dievo dovana, ir mes jį tikrai neblogai išnaudojome. O ir kitos šalys ir klubai pasinaudojo jo talentu. Modestas Paulauskas, be abejo. Su jo buvimu buvo susijęs didžiulis impulsas, kitos kartos auginimas.
Toliau – mūsų olimpiniai čempionai: Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdas Chomičius. Sakyčiau, Artūras Karnišovas – jis savo laiku buvo pakankamai pajėgus būti šitame simboliniame darinyje.
Be abejo, Šarūnas Jasikevičius. Tai yra vienas iš geriausių mūsų laikmečio žaidėjų Europoje. Gal Ramūnas Šiškauskas. Aš nežinau, ar galima čia traukti Žydrūną Ilgauską, kuris išėjo iš krepšinio palikdamas tam tikrą skolą Lietuvos krepšiniui, bet kaip meistras, kaip žvaigždė jis buvo pakankamai aukšto lygio.
N. P. Žinote, aš neatsitiktinai paprašiau Jūsų tą penketuką sudaryti. Mat radau mūsų legendinio trenerio Vlado Garasto sudarytą. Ir tai, ką sakėte Jūs, ir ką sakė gerbiamas treneris Garastas beveik sutapo. Priekinė linija – Sabonis, Paulauskas, Karnišovas, gynėjai – du Šarūnai – Marčiulionis ir Jasikevičius arba Rimas Kurtinaitis. Ką gi, labai Jums ačiū, kad buvote mūsų svečias.
S. J. Su švente visus, su krepšinio švente.
Rašyti komentarą