Specialistų yra, darbo vietų – ne
A. Stočkus sporto psichologijos studijas baigė Lietuvos sporto universitete.
A. Stočkus sako, kad susidomėjimas sporto psichologija yra nemažas ir Lietuvoje paruošiama pakankamai specialistų, bet jie po studijų negauna darbo pagal išsilavinimą, nėra sukurta darbo vietų.
„JAV olimpinis komitetas dar 1984 metais į šalies rinktinės sudėtį šalia gydytojų, trenerių, kitų specialistų įtraukė ir sporto psichologą. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas tai padarė tik pernai. Sporto psichologė sportininkus lydėjo į Rio de Žaneiro olimpiadą. Bet geriau vėliau, negu niekada“, – permainomis džiaugiasi specialistas.
Psichologo reikia tik nevykėliams?
Pašnekovas sako, kad treneriai gali minučių, gramų ar milimetrų tikslumu pasakyti sportininko įveiktus fizinius krūvius, o jei paklaustum, kiek valandų per metus skyrė psichologijai, vargu ar galėtų ką atsakyti. Tačiau jeigu nepasiseka varžybose, labai dažnai viskas nurašoma psichologijai.
„Dažnai tenka išgirsti trenerius sakant, kad sportininkas pats turi susitvarkyti. Bet čia tas pats, kas pasakytum, kad žmogus turi pats išsioperuoti“, – palygina A. Stočkus.
„Treneris treniruoja kūną, o sporto psichologas – protą. Viskas gimsta galvoje, o ne raumenyse. Sportininkas yra patranka, visas sportinis rengimas – užtaisas, bet jeigu varžybų dieną neuždegame dagčio, patranka neišauna“, – pažymi psichologas.
A. Stočkaus įsitikinimu, per metus treneriams pakaktų skirti bent 20 valandų sporto psichologijai ir rezultatai jau būtų geresni. Tačiau vis dar gajūs mitai, kad psichologas įlįs į „dūšią“ arba kad jų pagalbos reikia tik nevykėliams.
Kai nuvargsta kūnas, pasiduoda ir protas
Specialistas pateikia sporto psichologijos apibrėžimą. Tai – psichologijos kryptis, nagrinėjanti sportininko psichikos dėsningumus, kurie pasireiškia specifinėmis sportinės veiklos sąlygomis. O tos sąlygos – tai treniruotė, varžybos, aukščiausi rezultatai.
„Kalbant apie sporto psichologiją, reikia išskirti kūno kultūros ir sporto sąvokas. Kūno kultūra – tai sveikata, o sportas su sveikata neturi nieko bendro. Skamba baisiai, bet tai tiesa. Kai iš savęs spaudi 110 procentų, negali tikėtis, kad tai teiks didelį džiaugsmą. Kai vargsta kūnas, vargsta ir protas. Todėl sakau, kad sporte pagrindinis dėmesys turi būti kreipiamas į psichologiją, o tik paskui į kitus dalykus“, – sako specialistas.
Šis mokslas taip pat aiškinasi, kodėl vieni sportininkai geresnių rezultatų pasiekia dirbdami grupėje, kiti – individualiai, kodėl atsiranda priešstartinis jaudulys ir kaip su juo tvarkytis, kodėl nuo blogų trenerio ir sportininko santykių prastėja sportininko rezultatai, ir daugeliu kitų dalykų.
Sporto psichologija padeda atpažinti būsenas, kurias sportininkai patiria treniruočių, varžybų metu, patyrus sėkmę ar nesėkmę. Praktinė psichologijos pusė – padeda sumažinti jaudulį, nerimą, nusivylimą, apatiją ir net skausmą.
Pasak psichologo, visiškai išvengti jaudulio prieš varžybas neįmanoma, o ir nereikia, nes tam tikras streso lygis mobilizuoja žmogų ir yra būtinas geram pasirodymui.
Kai stresas per didelis, jis nuvargina protą.
„Savo auklėtiniams sakau, kad galva – kaip kompiuteris, jeigu per didelis apkrovimas, jis pradeda strigti“, – sako A. Stočkus.
Dar viena svarbi sporto psichologijos sritis – psichodiagnostika. Pradėjus dirbti su vaiku, svarbu įvertinti ne tik jo fizinį, bet ir psichologinį pajėgumą.
„Sporto gimnazijoje turime įrangos, su kuria galime nustatyti, kokiai sporto šakai vaikas sutvertas. Ir psichologas turi metodikų, testų, kuriais galima įvertinti, kaip su vaiku dirbti, bendrauti, kaip jį motyvuoti, kokios sporto šakos, komandinės ar individualios, jam labiau tinka“, – sako specialistas.
Psichologo reikia ne tik sportininkui
Labai svarbus psichologiniu aspektu yra sportininko, jo tėvų ir trenerio bendradarbiavimas, nes bendravimas – visa ko pagrindas.
„Kartais matai, kad psichologo reikia visiems, išskyrus sportininką. Treneris prieš varžybas jaudinasi labiau už sportininką arba nemato savo auklėtinio pažangos, nors ji yra. Tėvai per daug tikisi iš savo vaiko, neatsižvelgia į jo poreikius, siekia, kad vaikas įgyvendintų jų svajones“, – problemas vardija psichologas.
Pasak specialisto, yra trenerių, kurie – geri psichologai, bet jų mažuma. Dažniausiai treneriai tik įsivaizduoja esą geri psichologai ir, norėdami gero, padaro labai daug blogo.
„Kartais svarbiausias trenerio darbas prieš varžybas – nekalbėti su sportininku. Bet jie vis tiek lipa ant to paties grėblio. Žiūrėk, nusivedė prieš varžybas, pakalbėjo, ir jau sportininkas kaip nesavas.
Kiti treneriai po blogo pasirodymo stengiasi apšaukti, įžeisti sportininką, tarsi norėdami sukelti jo sportinį pyktį. Taip, tai veikia... vienam iš tūkstančio, o kitiems tiesiog numuša savivertę, nužudo asmenybę“, – kritikos negaili sporto psichologas.
Tokių klaidų A. Stočkui dažnai tenka matyti.
„Mes tokie perfekcionistai! Jau darželinukus norime padaryti sportininkais, reikalaujame iš jų rezultatų, kai tuo tarpu visas pasaulis tokio amžiaus dar tik žaidžia. Mūsų jaunučiai, jauniai labai stiprūs, bet kai ateina laikas rodyti rezultatus jaunimo, suaugusiųjų amžiaus kategorijoje, jų nebelieka. Sportininkai jau būna perdegę. Psichologai turėtų orientuoti trenerius į veiklą, kuri nežalotų jų auklėtinių ir išsaugotų jų potencialą kuo ilgesniam laikui“, – pastebi specialistas.
A. Stočkus meta akmenį ir į žurnalistų daržą. Prieš kiekvieną olimpiadą, svarbų čempionatą profesionalūs sportininkai patiria nemažą stresą dėl įvairių pasisakymų, pasvarstymų spaudoje, televizijoje, radijuje: ar jiems pasiseks laimėti, ar nepasiseks, ar iš viso jie verti dalyvauti tokio aukšto lygio varžybose ir panašiai.
Moko savitaigos
Pasak sporto psichologo, yra technikų, metodikų, kurios moko atsiriboti, susikaupti, koncentruoti dėmesį į tam tikrą veiklą, pavyzdžiui, įmesti baudas, kai visa arena gaudžia nuo triukšmo.
Dar yra savitaigos treniruotės, kurių metu išmokstama sustabdyti mintis, atpalaiduoti raumenis ir net praplėsti kraujagysles.
„To galima išmokti, bet ne per dieną. Kadangi tai proto treniruotė, tai ilgalaikis ir nuoseklus procesas. Pakanka tam skirti per dieną bent 15 minučių, ir per porą mėnesių galima įvaldyti šią techniką“, – sako psichologas.
Įvaldžius atsipalaidavimo techniką, per penkias minutes galima taip pailsėti, lyg būtum valandą numigęs. O jaučiant stresą prieš varžybas, mintimis save galima nukelti ten, kur gera, šilta ir ramu.
Mintimis net galima pasikartoti dieną darytą treniruotę. „Moksliškai įrodyta, kad tai padeda stiprinti motorinius įgūdžius“, – sako psichologas.
Viena iš sporto psichologijos sričių yra ir skausmo įveika – gebėjimas nukreipti mintis kitur ir „pamiršti“ skausmą.
A. Stočkus atkreipia dėmesį, kad šių technikų ir metodikų nereikia painioti su joga ar su hipnoze.
Pasak A. Stočkaus, vienose sporto šakose labai svarbu gerai startuoti, nes rezultatas pasiekiamas vos per kelias sekundės ar net šimtąsias sekundės dalis, pavyzdžiui, plaukime, disko metime, trumpų distancijų bėgime. Kitiems sportininkams reikia dirbti valandą ar net kelias, kad pasiektų finišą, pavyzdžiui, maratono bėgimas, tenisas. Tad skirtingų sporto šakų sportininkai išgyvena skirtingas psichologines būsenas prieš varžybas ir jų metu.
„Tinkamas psichologinis pasiruošimas – tai papildomas ginklas. Rungtyniaujant aukštame lygmenyje, varžovai dažniausiai yra lygiaverčiai, ir nugali tas, kuris būna geriau pasiruošęs psichologiškai“, – sako psichologas.
Pasak A. Stočkaus, sporto psichologija gali daug kuo padėti, tačiau sportininkai ir treneriai neretai nusivilia, nes reikia įdėti pastangų. „Atrodo, ateisi pas psichologą, ir jis viską padarys, o pasirodo, reikės pačiam dirbti“, – sako pašnekovas.
Psichologija turėtų eiti viso sportinio pasiruošimo metu, o ne tik tuomet, kai nesiseka.
„Kartais sportininkai sukrenta į „duobes“ ir iš jų neišlipa. Kalbėkime pragmatiškai – valstybė moka didžiulius pinigus sportininkų rengimui ir, jei dėl kažkokių neaiškių priežasčių sportininkas po 20 metų rengimo pradingsta, tai jau nusikaltimas. Žmogus mūsų šalyje turėtų būti vertybė, nes jų nėra daug. Galime turėti puikių specialistų, bet jeigu laiku nesuteikiame pagalbos, jų nelieka“, – sako psichologas.
A. Stočkus svajoja, kad ateityje kiekviena sporto šaka turėtų sporto psichologą, o pati sporto psichologija būtų toks pat įprastas dalykas kaip pramankšta, treniruotė, mityba ir režimas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą