L.Vanagienės sūnaus Povilo ir marčios Margaritos Drobiazko pora tapo žinoma visame pasaulyje. Su jubiliate kalbėjomės apie dailiojo čiuožimo pradžią Lietuvoje, garsiosios poros kelią į elitą, teisėjų neobjektyvumą, žiūrovų meilę ir žiemos sporto ateitį.
- 1964 m. pirmą kartą tapote Lietuvos čempione, o kiek jums buvo metų, kai pradėjote užsiiminėti dailiuoju čiuožimu?
- Pradėjau būdama jau nelabai maža - aštuonerių. Pamačiau mano pirmosios ir vienintelės trenerės Marijos Daugėlaitės skelbimą laikraštyje ir iškart panorau lankyti dailųjį čiuožimą.
Iki tol ši sporto šaka Kaune tiesiog nebuvo kultivuojama, o aš jau gerai čiuožiau, nes gyvenau prie Ąžuolyno, prie čiuožyklų. Tais laikais buvo daug atvirų čiuožyklų, aš puikiai valdžiau pačiūžas. Labai norėjau užsiiminėti būtent šia sporto šaka.
- Ar tuo metu dailusis čiuožimas Lietuvoje buvo populiari sporto šaka?
- Ne, tai buvo tik pradžių pradžia. Prieškario laikais dar vyko kažkokie čiuožimai, o paskui - nieko. M.Daugėlaitė buvo pirmoji, kuri sukūrė visuomeninę sporto mokyklą. Mūsų atėjo daug, gal šimtas mergaičių. Po to į šią veiklą įsijungė mano tėtis. Jie kartu su M.Daugėlaite vystė šią gražią sporto šaką. Netgi pirmąją Lietuvoje dirbtinio ledo čiuožyklą pastatė mano tėtis Algirdas Žalys.
Be jokio projekto, be lėšų, be brėžinių, tiesiog subūręs entuziastų grupę iš įvairių Kauno įmonių. Viena įmonė nupirko vamzdyną, kita - kompresorius ir taip atsirado pirmoji čiuožykla. Ji buvo pastatyta Kauno radijo gamyklos teritorijoje. Tokia buvo pradžia.
- Visus tuos metus ir skyrėte tik dailiajam čiuožimui ar bandėte pasukti į kažkokią kitą sritį?
- Aš esu baigusi Kauno politechnikos institutą, turiu inžinierės diplomą. Septynerius metus dirbau inžiniere konstruktore, bet visą tą laiką neatitolau ir nuo dailiojo čiuožimo. Puse etapo dirbau trenere su vaikais. Niekada nebuvau atitrūkusi, o po septynerių metų supratau, kad mano gyvenimas yra dailusis čiuožimas. Atsidaviau tik trenerės darbui.
- O kitos sporto šakos jus domino? Galbūt domina ir dabar?
- Kai dar buvau moksleivė, perėjau daug sporto šakų. Ko tik aš nelankiau - ir tenisą, ir lengvąją atletiką. Pagrindinės sporto šakos buvo dailusis čiuožimas ir šuoliai į vandenį. Buvau Lietuvos jaunučių čempionė, šokinėjau nuo 10 metrų bokšto. Vėliau visam laikui pasukau į dailųjį čiuožimą.
O per televiziją visada žiūriu krepšinį, labai sergu už krepšininkus. Mėgstu lengvąją atletiką, ypač šuolius į aukštį. Mano amžiną atilsį brolis Rimgaudas buvo šuolininkas į aukštį, jis pirmas Lietuvoje peršoko 2 metrų kartelę. Aš ėjau į visas jo varžybas, o jis - į mano.
- Turbūt niekas neneigs, kad Margaritos ir Povilo pora bei jų pasiekimai yra geriausia, kad nutiko Lietuvos dailiajame čiuožime. Kaip ši pora susikūrė?
- Oi, tai ilga istorija. Jei trumpai - susikūrė atsitiktinai. Povilas, baigęs mokyklą, stojo į Tarptautinių santykių institutą Maskvoje, norėjo tapti diplomatu. Jis gerai mokėsi, nors praleisdavo daug pamokų. Baigiant mokyklą, jį jau kalbino atvykti į Maskvą užsiimti dailiuoju čiuožimu. Jį pastebėjo varžybose. Povilas pasakė „ne“, nes norėjo būti diplomatu.
Tačiau nutiko taip, kad nukėlė egzamino datą ir daug žmonių „liko ant ledo“. Jie padavė apeliaciją, dešimčiai žmonių leista egzaminą perlaikyti. Povilui pritrūko vieno balo, jis gavo tokią matematikos užduotį, kad neišsprendė net jį konsultavęs dėstytojas. Į vakarines studijas Povilas būtų įstojęs, bet pats nenorėjo. Tokiu būdu jis atsidūrė kariuomenėje, sporto batalione.
Povilas sutiko, kad geriau čiuoš, negu tarnaus. Po priesaikos gal mėnesį tarnavo, o vėliau gavo bendrabutį ir pradėjo čiuožti su Margarita. Tokia ta istorija. Istorija visam gyvenimui, nes Margarita tapo ne tik partnere, bet ir žmona.
- Ar atkūrus Nepriklausomybę turėjote vilčių, kad ši pora pasirodys jau 1992 m. Albervilio olimpinėse žaidynėse?
- Povilas kaip tik baigė tarnauti ir norėjo grįžti į Lietuvą. Čiuožti jis nenorėjo, nebuvo nusiteikęs rimtam sportui. Sakė, kad čiuoš tik tiek, kiek tarnaus. Tačiau jų pora labai greitai progresavo. Kai pradėjo, niekas nesitikėjo tokių greitų rezultatų. Margarita buvo šokėja ant ledo, o Povilas - ne.
Tarsi pereitum į kitą sporto šaką. Taip tik atrodo, kad visas dailusis čiuožimas - vienodas. Viskas tada prasidėjo iš naujo. Atkūrus Nepriklausomybę, Povilas pasakė, kad jo svajonė - dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Jis liko ten, treniravosi, pradėjo važinėti į tarptautines varžybas. Nusišypsojo ir laimė dalyvauti Albervilyje, nors pradžioje neleista startuoti, nes Margarita - rusė. Problemų buvo daug, bet viskas baigėsi laimingai.
- Margarita ir Povilas ne kartą sakė, kad juos neteisingai vertino teisėjai. Kritikai teigia, kad dėl objektyvumo stokos dailiojo čiuožimo apskritai neverta vadinti sportu. Ką atsakysite tiems kritikams?
- Aišku, netiesos yra daug, ypač šokiuose ant ledo. Tačiau teisybės atsirado daug daugiau po 2002 m. Solt Leik Sičio olimpinių žaidynių, kai buvo pakeista sistema. Ten buvo didžiulės peripetijos.
Mūsų pora liko penktoje vietoje, nors dvi poros krito. Margarita ir Povilas bronzą turėjo laimėti „į vienus vartus“. Kilo didelis skandalas, Lietuva padavė protestą. Tuo susidomėjo šimtai žurnalistų, Margarita ir Povilas 11 min. buvo CNN tiesioginiame eteryje. Žodžiu - baisus skandalas.
Po to Tarptautinis olimpinis komitetas davė nurodymą: arba jūs kažką keičiate, arba išmetame dailųjį čiuožimą iš olimpinių žaidynių. Įvyko pokyčiai, dabar teisėjavimas daug teisingesnis. Jei ši sistema būtų buvusi anksčiau, Povilas su Margarita būtų buvę ant olimpinio pjedestalo.
Jie niekada nelaimėjo olimpinio medalio, bet dukart laimėjo Europos čempionato medalius, pasaulio čempionato medalį. Apdovanojimų buvo nemažai. Be to, galima pažiūrėti, kaip jie dabar kotiruojami. Juos kviečia į didžiausius šou, kuriuose dalyvauja tik olimpiniai, pasaulio ir Europos čempionai.
Jie yra šalia čempionų, nes juos labai mylėjo publika. Japonijoje, JAV, Kanadoje stovėdavo visa salė, kai jie čiuoždavo. Žiūrovų nenupirksi. Tai yra svarbiau ir teisingiau už teisėjų sprendimus.
- Klimatas keičiasi, sniego ir ledo būna vis mažiau. Ar tikite žiemos sporto ateitimi?
- Daugiau tikiu tomis žiemos sporto šakomis, kurios yra po stogu ir kurioms nereikia laukti gamtos malonių. Ateitis bus, jei Lietuvoje atsiras daugiau ledo arenų, nes šiuo metu yra katastrofa, ypač Vilniuje. Iš visų valstybių, kurios priklauso Tarptautinei čiuožimo sąjungai, mūsų sostinėje yra pačios blogiausios sąlygos. Sportininkai negali treniruotis atskirai, treniruojasi su mėgėjais.
O Latvijoje, Estijoje ar Baltarusijoje kiekviename kaimelyje stovi po šiuolaikišką čiuožyklą ir jos kažkokiu būdu išsilaiko. Pas mus - kažkoks užburtas ratas. Tai skaudina širdį.
O kitose sporto šakose, kurios priklausomos nuo gamtos, turi atsirasti labai dideli talentai, kad pavyktų kažką parodyti. Pavyzdžiui, šiemet snieglentininkas Motiejus Morauskas laimėjo medalį Europos olimpiniame festivalyje. Bet šiaip kažko tikėtis sunku. Dažnai važiuojama į varžybas tik tam, kad dalyvautum.
2006 m. Europos dailiojo čiuožimo čempionate Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas (pora dešinėje) laimėjo bronzos medalius. EPA-Eltos nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą