10 prancūzų mitybos taisyklių

Prancūzijos mokyklų valgiaraščiuose nėra vaikiškų patiekalų. Užtat yra daug daržovių, žuvies, vištienos, mėsos valgių - viskas šviežia, užauginta netoliese...

Visa tai tapo tikru atradimu kanadietei Karen Le Bijon (Karen Le Biyon), kuri su šeima atvyko į Bretanę - savo vyro tėvynę. Prancūzų mitybos sistema, kaip ir vaikų auklėjimo principai, ją sukrėtė. Apie tai su dideliu užsidegimu ir sąmoju moteris papasakojo savo knygoje "Prancūzų vaikai valgo viską".

Jūsų dėmesiui - ištrauka iš šios knygos ir 10 prancūzų mitybos taisyklių.

Valgyti su malonumu

Svarbiausias dalykas, kurio Prancūzijoje tėvai siekia išmokyti savo atžalas, yra valgyti su malonumu.

Paklauskite mano vaikų apie jų mėgstamus patiekalus, ir jų atsakymas jus greičiausiai apstulbins. Septynerių metų Sofi dievina burokėlius ir brokolius, porus ir salotas, midijas ir skumbrę. (Čia neminint dešrainių, picos ir ledų.) Jos trimetė sesuo Kler mėgsta alyvuoges ir jūrų dumblius, bet labiausiai - špinatus, troškintus su grietinėle.

Anksčiau abiejų dukrų mėgstamiausia daržovė buvo gruzdintos bulvytės. Bet kokius žalumynus jos pasitikdavo sukąstais dantimis. Zirzimas liaudavosi tik pasirodžius desertui. Mūsų vaikai valgė tik angliavandenius ir pieno produktus - kaip ir daugelyje Šiaurės Amerikos šeimų. Jų raciono pagrindą sudarė kukurūzų dribsniai, makaronai ir skrudinta duona su sviestu. Žuvyčių formos krekeriai buvo atskiras patiekalas.

Sofi prie stalo aikštijosi nuo kūdikystės. Kai sulaukė trejų metų, ją užvaldė naujų patiekalų baimė - lygiai kaip ir mane vaikystėje. Jeigu kas nors nepatikdavo, dukra tiesiog pasiusdavo: mosuodavo rankomis, vartydavo akis, inkšdavo ir rėkdavo, kartais netgi bėgdavo nuo stalo, kad tik nereiktų žiūrėti į košmarą, kurį jai pakišo.

Valgydinti per prievartą? Prisipažinsiu: bandžiau... Papirkinėti vaikus, kad pabaigtų valgyti (arba pradėtų)? Man patardavo duoti jiems vitaminų tabletėmis, bet aš suvokiau, jog tai tik laikinas sprendimas. Maisto papildai, kaip rašoma knygose, pasisavinami kur kas blogiau nei šviežias maistas.

Visa tai buvo iki tol, kol mes atvykome gyventi į Prancūziją ir įsitraukėme į eksperimentą su vietine mitybos sistema.

Ko vaikus moko prancūzai

Prancūzijoje tėvai švelniai, tačiau atkakliai papildo vaikų racioną sveiku maistu. Jie įsitikinę, kad vaikai be kaprizų turi suvalgyti viską, kas jiems paduota.

Prancūzų tėvai skatina vaikus prie stalo praleisti kuo daugiau laiko (gerai elgiantis) ir įsigudrina tą laisvalaikį padaryti ne mažiau patrauklų nei videožaidimai ar televizijos laidos.

Prancūzų vaikai mėgsta valgyti. Jiems patinka sėdėti prie stalo. Ir tai dar ne viskas. Prancūzijoje nutukusių vaikų mažiau, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis. Daugelyje šalių (pirmiausiai JAV) vaikų, turinčių antsvorį, skaičius pasiekė neregėtų aukštumų ir auga toliau. O Prancūzijoje šis rodiklis stabilus ir netgi krentantis. Ne todėl, kad vaikai laikosi dietų. Atvirkščiai - dietos čia nepopuliarios, jų čia beveik niekas nesilaiko.

Sprendžia tėvai

Prancūzai įsitikinę, kad skirti dėmesio vaikų kulinariniam auklėjimui reikia nuo pat kūdikystės, dar iki pirmojo gimtadienio. Kai vaikas pradeda valgyti - tai yra pirmas veiksmas, kurį jis daro sąmoningai, o vėliau ir savarankiškai. Tik po to jis mokosi vaikščioti ir kalbėti. Todėl kulinarinis auklėjimas yra pagrindas mokyti jį gyvenimo taisyklių - švelniai, bet tvirtai.

Prancūzų požiūris į mitybos ugdymą paremtas režimu, pagrįstu sveiku protu ir nerašytų taisyklių tradicijomis. Apie jas retai kalbama garsiai, bet laikomasi griežtai.

Ką ir kada valgyti, sprendžia tėvai. Valgoma tik nustatytu laiku, tik prie stalo ir tik tada, kai patiekiama.

Ar vaikai turi teisę spręsti, ką valgyti?

"Absolument pas!" - sako prancūzai. Tai reiškia: nieku gyvu. "Tai tiesus kelias į katastrofą!" - tikino mane anyta, moša (vyro sesuo), vyro pusbroliai ir pusseserės, dėdės ir tetos, taip pat ir draugai. Turint galvoje, kad jų vaikai prie stalo elgiasi kaip angeliukai, į tokius patarimus verta įsiklausyti.

Prancūziškas auklėjimas: 20 aksiomų

1. Tik tėvai atsako už savo vaikų mitybos įgūdžius.

2. Maistas - ne žaislas, ne prizas, ne paguodos ir ne dėmesio nukreipimo priemonė.

3. Ką ir kada valgyti, sprendžia tėvai. Vaikai valgo tą patį. Jokių specialių patiekalų!

4. Maistas - tai bendravimas. Bent kartą per dieną šeima turi valgyti prie bendro stalo.

5. Valgiaraštis turi būti įvairus. Neruoškite tik vieno pagrindinio patiekalo dažniau nei kartą per savaitę.

6. Valgis gali nepatikti, tačiau paragauti jo būtina.

7. Užkąsti galima ne daugiau nei kartą per dieną. Išalkti - normalu!

8. Gaminkite ir valgykite neskubėdami. Tinkama mityba - tai lėta mityba.

9. Valgykite tikrą (naminį) maistą.

10. Taisyklės - ne dogmos. Kartais jas galima pažeisti. Valgymas turi būti malonumas, o ne streso priežastis.

"Fotolia"

Ką ir kada valgyti, sprendžia tėvai. Valgoma tik nustatytu laiku, tik prie stalo ir tik tada, kai patiekiama.