Kas gyvena ilgiau - „pelėdos“ ar „vieversiai“?

Kieno gi gyvenimo būdas yra sveikesnis? Kas gyvena ilgiau - „pelėdos“ ar „vieversiai“? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo neurologijos profesorė Kristen Knutson (Kristen Knutson) iš Šiaurės rytų universiteto Čikagoje ir Malkolmas fon Šancas (Malcolm von Schantz) iš Sario universiteto (Didžioji Britanija). Jie ištyrinėjo milžinišką Didžioji Britanijos Biobanko duomenų bazę, kurioje yra kaupiami duomenys apie Jos Didenybės valdinių sveikatos būklę. Mokslininkai išstudijavo 433 268 žmonių nuo 38 iki 73 metų (55,7 proc. jų sudarė moterys), stebėtų 2006-2010 metais, ligos istorijas. Šiuo laikotarpiu 10 534 ligoniai dėl vienų ar kitų priežasčių paliko mūsų nuodėmingą pasaulį.

„Vieversiai“ pavergė „pelėdas“

Mokslininkai visą šią armiją suskirstė į 4 chronotipus: tų, kurie anketoje save įvardino kaip „tikras vieversys“, buvo 27 proc. Jų antipodų, „tikrų pelėdų“, buvo priskaičiuota 9 proc. Likusieji piliečiai buvo tarpinių tipų: „greičiau „vieversiai“ negu „pelėdos“ - 35 proc., „greičiau „pelėdos“, negu „vieversiai“ - 28 proc. Skirtumas tarp tarpinių tipų pasirodė esantis neesminis. Tačiau priešlaikinės mirties rizika aiškiems „naktinėtojams“ buvo vidutiniškai 10 proc didesnė negu „ankstyviems paukščiams“! Žmonės, kurių gyvenimas vyksta vakare, dažniau serga medžiagų apykaitos sutrikimais, 2-ojo tipo diabetu, depresija, psichikos ligomis... Be to, paaiškėjo, kad „pelėdos“ labiau mėgsta riebų maistą, o tai gali didinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Ir dar, tarsi vyšnia ant torto, visa tai puošia „pelėdų“ polinkis į nikotiną, alkoholį ir stiprią kavą (kita vertus, o ką veikti naktį?).

Tyrimo autoriai mano, kad sveikatos problemų atsiranda todėl, kad „pelėdos“ yra priverstos prisitaikyti prie dienotvarkės, sudarytos „vieversių“. Atsiranda aiškus neatitikimas tarp jų vidinio, biologinio laikrodžio ir išorinio pasaulio tvarkaraščio. Tai turi rimtų ilgalaikių padarinių.

„Socialinės laiko juostos“

Kodėl „pelėdos“ anksčiau iškeliauja į amžinosios medžioklės šalį? Galbūt todėl, kad vėlai gulasi, o į darbą keltis yra priversti su „vieversiais“ ir elementariai neišsimiega? Tačiau mokslininkai paskaičiavo, kad chronotipų - antipodų miego trukmės skirtumai buvo minimalūs. Užtat „pelėdas“ daug labiau veikia vadinamasis „socialinių laiko juostų pasikeitimas“. Jis atsiranda dėl to, kad jie yra priversti skirtingai gyventi darbo dienomis ir savaitgaliais. Tai yra, nuo penktadienio „pelėdos“ eina miegoti gerokai po vidurnakčio ir pučia į akį iki pietų. O savaitgaliui pasibaigus yra priversti grįžti prie darbo savaitės režimo, o tai organizmui yra stresas. Dar vienas streso veiksnys yra perėjimas prie vasaros laiko: žmonės, kurie gulasi vėlai, laikrodžio rodyklių persukimą pakelia pastebimai sunkiau už tuos, kas mėgsta keltis anksti. Mokslininkai taip pat tyrė hipotezę, pagal kurią „nakties paukščių“ sveikatos problemos yra susijusios su ilgesniu dirbtinės šviesos poveikiu, mažinančiu miego hormono melatonino gamybą.

Planšetė naktį - blogis

Įrašyti „pelėdas“ į Raudonąją knygą gal dar ir anksti, bet specialistai mano, kad reikia mėginti sušvelninti riziką, susijusią su priklausomybe pavojingam chronotipui. Pagal galimybes yra prasmės tartis su darbdaviu dėl lankstaus darbo grafiko. Juk kompiuterių epochoje nėra būtinybės trinti kelnių darbo vietoje nuo 8.00 iki 17.00, galima efektyviai dirbti nuotoliniu būdu. Yra metodikų, kurios padeda „pelėdoms“ sklandžiai pereiti prie ankstyvesnio kėlimosi (pavyzdžiui, vengti naudotis prieš miegą išmaniaisiais telefonais ir planšetiniais kompiuteriais, kurių ryški šviesa mažina melatonino išskyrimą). Esant reikalui, biologinius miego ir būdravimo ritmus įmanoma koreguoti vaistais. Beje, kardinaliai pakeisti savo biologinį chronotipą yra gana sunku ir kažin ar būtina. Tai, ar esate „pelėda“, ar „vieversys“, maždaug 50 proc. lemia genai, kuriuos paveldėjote iš tėvų. Priklausomybė „pelėdoms“ - aišku, ne nuosprendis, bet tokie žmonės turi suvokti, kad gali kilti sveikatos problemų ir kad jiems yra gyvybiškai svarbu laikytis sveikos gyvensenos taisyklių.