Prasidėjus pavasariui paskelbtas karantinas daugelyje šalies įmonių ir organizacijų sutapo su atostogų planavimo procesu. Kai kas nusprendė atostogų planavimą atidėti vėlesniam laikui, kai situacija Lietuvoje ir kitose šalyse taps aiškesnė ir bus sušvelninti keliavimo apribojimai, o skrydžių bendrovės ir kelionių organizatoriai vėl atnaujins kelionių krypčių pasiūlymus.
Turbūt daugeliui mūsų atostogos siejasi su kelionėmis į artimesnį ar tolimesnį kraštą. O jei negali keliauti, kaip tada planuoti atostogas? Visgi nepaisant ir toliau išliekančio neapibrėžtumo ir įvairių suvaržymų kelionėms, susiplanuoti atostogas reikėtų dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, planavimas padeda „normalizuoti“ gyvenimo ritmą, suteikti jam daugiau stabilumo. Jei pasiduodame nežinomybei ir pasyviai laukiame, kas dar nutiks, nejaučiame kontrolės ir galime patirti daugiau nerimo, nei gauti naudos.
Tačiau net tiksliai nežinant, kaip situacija klostysis artimiausioje ateityje, geriau aktyviai planuoti, o tada elgtis atsižvelgiant į aplinkybes. Juk prieš kiekvienas atostogas gali nutikti, o kartais ir nutinka netikėtų dalykų. Ir praktiškai visada randame kažkokią išeitį.
Antra, nereikėtų atidėlioti atostogų ir dėl to, jei nėra galimybės pasiekti geidžiamą atostogų tikslo. Šios vasaros apribojimai gali virsti nauja galimybe pabūti su artimais žmonėmis ar daugiau laiko skirti sau, kai nėra būtinybės skubėti aplankyti dar vieno turistinio objekto ar išnaudoti viso laiko saulėtame paplūdimyje.
Trečia − ilgesnė pertrauka įprastoje darbo rutinoje yra pravarti, nes pailsėję dirbame produktyviau, mūsų emocinė sveikata tampa geresnė. Vasarą pasitaikančių šventinių dienų derinimas su keliais laisvadieniais taip pat nėra visavertės atostogos. Tam, kad pavyktų visiškai atsiriboti nuo darbo, reikėtų bent 10–14 dienų nepertraukiamo poilsio.
Atostogų rutina turi reikšmės ir organizacinei kultūrai. Taip organizacija parodo, kad joje suprantama, jog žmogaus gyvenimas nėra tik darbas. Yra ir kitų gyvenimo sričių, kurioms žmogus turi skirti laiko, o persidirbimas ir nepakeičiamumas nėra siekiamybė.
Galiausiai, nuolatinis ir intensyvus susitelkimas į darbą veda prie įvairių psichinės sveikatos problemų – nuolatinio streso, išsekimo ir perdegimo.
Tiesa, ir darbuotojams, ir jų vadovams gali atrodyti, kad žmonės per karantiną nepersidirbo ar net pailsėjo. Kai dalis mūsų keliems mėnesiams persikraustėme dirbti iš namų, pasigirdo nuogąstavimų, kad dirbdami nuotoliniu būdu žmonės dirba mažiau ar, jei turi mažų vaikų, didžiąją dalį laiko skiria jiems ir taip „pailsi“, kiti susidūrė su mažesniu klientų srautu ir tai taip pat galėjo atrodyti, kaip ramesnis periodas.
Vadinasi, atostogos šiuo metu nėra būtinos, nes kelis mėnesius gyvenome lėtesniu tempu. Tačiau čia svarbu nepamiršti, kad per karantiną visų situacija buvo skirtinga, mes ne vienodai pergyvenome šį laikotarpį ir susidūrėme su labai skirtingais iššūkiais: vieni veiklų derinimo, kiti padidėjusio krūvio, treti – staigaus naujų dalykų mokymosi. Dėl šių priežasčių patys darbuotojai dažnai įvardina, jog pradeda jausti emocinį nuovargį. Todėl šiuo metu tikrai nereikėtų „sverti“ per karantiną nuveiktų darbų ir pagal tai vertinti, ar ir kiek atostogų nusipelnėme.
Įmonių vadovams gali kilti pagunda atsigriebti už karantino praradimus ir maksimaliai išnaudoti ekonominį atsigavimą. Vis dėlto jiems reikėtų nepamiršti, kad pailsėjęs ir psichologiškai atsparesnis darbuotojas bus naudingesnis už tą, kuris yra pervargęs ir balansuoja ant perdegimo ribos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą