Ar buvusiems vadovams Klaipėdoje paruoštos šiltos vietelės?
Ar buvusiems vadovams Klaipėdoje paruoštos šiltos vietelės?

Šiemet Klaipėdoje pasikeitė gana daug ilgamečių vadovų. Vieniems baigėsi kadencija, kitus atleido. Smalsu, ką jie veikia toliau, ar jiems lengva susirasti kitą darbą. Žmonės kalba, kad jeigu kartą buvai viršininku, tai valdžia tavęs neskriaudžia. Kad neišduotum nepageidautinų paslapčių, suranda tau kitą gerą darbą. Ar sunku nustoti vadovauti, pasiteiravome šiemet iš svarbių pareigų pasitraukusių klaipėdiečių.

Pavyzdžiui, Saulių Budiną mieste sutikę žmonės dar ir dabar vadina direktoriumi ir klausia, kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje, nors jis jau pusę metų neina Savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų.

Bendras jo darbo stažas - beveik 30 metų, bet minėtos pareigos kol kas buvo įdomiausios jo gyvenime ir jis nesigaili ėjęs į Savivaldybę, nors iššūkių buvo labai daug. Jis žinojo, kur eina, tam buvo pasiruošęs, todėl nenusivylė. Žinoma, buvo gana sudėtinga. Vadovaujant 400 darbuotojų, tarp kurių yra nemažai kompetentingų, atsakingų ir gerai dirbančių žmonių, pasitaikydavo visko.

Politikai atsakomybės neprisiima

Sunkiausia S. Budinui buvo bandyti gerinti administracijos galimybes, tenkinti politikų norus ir atsižvelgti į jų nuotaikas. "Vienas dalykas - vadovauti kolektyvui, turėti ir vykdyti metines užduotis ir visai kitas, kai labai daug kas priklauso nuo politinių nuotaikų kaitos. Vadovui gana sudėtinga laviruoti.

Mane nuvylė tai, kad daug žmonių, kurie dalyvauja politikoje, neretai bijo prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Matyt, taip patogiausia. O aš taip gyventi nesu pratęs", - sakė buvęs administracijos direktorius.

NEBĖRA BAIMĖS. Buvęs Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius Saulius Budinas mano, kad gerai, jog miesto gyventojai nebebijo skųstis.

Paklaustas, ar pasikeitus situacijai jis vėl sutiktų būti Savivaldybės administracijos direktoriumi, S. Budinas atsakė: "Tai priklausytų nuo to, kas pasikeistų. Kadencijos pabaigoje visa atsakomybė teko man, o politikai jos neprisiėmė. Tikrai nenorėčiau dirbti su tokia politine komanda, kuri bijo prisiimti atsakomybę.

Svarbu bendras supratimas, greitas sprendimų priėmimas, o jeigu kažką nusprendi, reikia daryti, o ne trypčioti vietoje. Dėl to miestas gana nemažai praranda. Dažnas politikavimas leidžia pradėti kalbėti apie tai, kad mūsų miestas yra stagnuojantis.

Džiaugiausi tik tuo, kad pagal savivaldybių vertinimo indeksą mums per pastaruosius ketverius metus pavyko aplenkti Vilnių. Manau, tai visos administracijos nuopelnas, o kaip bus toliau, pamatysime.

Situacija dėl politikavimo panaši visose savivaldybėse. Labai lengva kalbėti, kai tau nereikia dėti parašo. Lietuvoje tokia politinė sistema, turint omenyje atsakomybės naštą, meru, ko gero, būti lengviau."

Žmonės nebebijo skųstis

S. Budinas atostogavo šiemet Lietuvoje. Sako, gyvenant prie jūros, kai tokia vasara kaip šiemet, pasirinkimo važiuoti kur nors kitur nelabai suprastų. Jis jau nuo rugsėjo pradeda dirbti, bet kol kas nesako, kur įsidarbino.

Ponas Saulius nebuvo apsirūpinęs iš anksto kitomis šiltomis vietomis. "Gal ir yra pasirūpinusių. Darbo rinkoje pasiūlymų yra nemažai, bet tarp aukštesnio lygio vadovų didelė konkurencija", - sakė jis.

Buvęs Savivaldybės administracijos vadovas sukauptą nemenką vadovavimo patirtį žada bet kuriuo atveju pritaikyti. Paklaustas, ar jam dabar būtų sunku būti eiliniu pavaldiniu, atsakė: "Nematyčiau didelės problemos, kiekvienas darbas yra gerbtinas."

Ponas Saulius sako, kad pasikeitusio žmonių požiūrio į jį (prieš tai pataikavo, o dabar nebenori net sveikintis) nepastebėjęs. "Manau, viskas priklauso nuo to, kaip tu pats elgiesi. Pats aš nepasikeičiau, su draugais ir dabar draugauju. Be to, žmonių požiūrio nesureikšminu. Nemanau, kad dirbau blogai, su kuom nors nesu labai stipriai susipykęs.

Skundų gaudavau nemažai, bet tai yra gerai. Tai rodo visuomenės brandą. Galbūt jiems atrodo, kad eidamas tokias pareigas gali viską išspręsti ir tuojau padaryti. Reikia jiems paaiškinti situaciją. Anksčiau žmonės bijodavo pasiskųsti, dabar miesto gyventojai darosi labiau išprusę.

Kitas dalykas, kad dažniausiai jie pastebi tai, kas yra blogai, o kas gerai, nepamato. O tave džiugina tai, kad kažką padarei ir gavai rezultatą. Padėkos skambutis ar laiškelis visiems administracijos darbuotojams yra malonus. Ir jų buvo ne vienas. Deja, proporcijos tarp blogo ir gero yra labai didelės."

"Atleistas be kaltės"

Arvydas Vaitkus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus pareigas ėjo šešerius metus.

"Tai yra tai, kuo gyvenu paskutinius dvidešimt metų, neskaičiuodamas valandų, nežvilgčiodamas į laikrodį. Klaipėdos uostą pirmą kartą dar vaikystėje parodė tėtis jūrininkas, nusivedęs į laivą, kuriuo plaukiojo. Nors tai įvyko vaikystėje, bet atminty liko visą gyvenimą. Ši ekonominės veiklos sritis tapo ir mėgstamu darbu", - pasakojo A. Vaitkus.

Bendras jo darbo stažas - beveik 35 metai, iš kurių paskutiniai 20 metų skirti Lietuvos transporto sistemai, ypač jūriniam ir uosto sektoriams.

GERUMAS. Buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus mano, kad jį tebesupa geri žmonės.

"Nesijaučiu atleistas iš darbo, nes tai, kas įvyko, galima drąsiai vadinti politiniu susidorojimu. Prie to prisidėjo ir LRT "tyrimų" skyriaus šmeižtas ir melas. Tarnybinės etikos komisija nerado jokių pažeidimų, dėl kurių buvau kaltinamas, esą galimu interesų konfliktu su verslu.

"Atleistas be kaltės", taip parašyta Susisiekimo ministerijos rašte teismui. Atleidimo dieną gavau keturių atlyginimų dydžio premiją už geriausius pasiekimus Uosto direkcijos istorijoje, o po penkių minučių - atleidimo įsakymą be jokių argumentų", - teigė buvęs Uosto direkcijos vadovas.

Šiemet A. Vaitkus atostogavo Ispanijos pietuose, aplankė bičiulius ir mėgavosi nuostabiais Andalūzijos regiono vaizdais. Paklaustas, ar jau turi kitą darbą, atsakė: "Pagrindinis darbas šiuo metu yra tarnystė Klaipėdai ir klaipėdiečiams, dirbant miesto Taryboje."

Pastaruoju metu jis yra gavęs pasiūlymų dirbti verslo srityje. "Manau, kad tas, kas turi kompetenciją, visada suras, kur ją pritaikyti. Nepastebėjau, kad dabar, kai buvau atleistas, su manimi pažįstami žmonės bendrautų kitaip. Vadinasi, mane supo ir tebesupa geri žmonės", - sako buvęs Uosto direkcijos vadovas.

Sulaukta priešiškumo, o ne palaikymo

Pasiteiravus, kas buvo sunkiausia dirbant Uosto direkcijoje, A. Vaitkus atsakė: "Galvoti, kad darbas Uosto direkcijoje yra lengvas, gali tik tas, kas nedirbo ten.

Tokioje pozicijoje visada turi turėti tris atramos taškus: profesines žinias ir patirtį, supratimą, kaip prie valstybės kuriamos infrastruktūros veikia ja besinaudojantis verslas, ir turėti politinį palaikymą, be kurio sprendimai valstybės valdomoje įmonėje neįmanomi. Uosto direkcijai svarbiausia institucija - Susisiekimo ministerija.

Jai vadovaujant Rokui Masiuliui, ypač paskutinį pusmetį, labiau buvo juntamas priešiškumas nei palaikymas. Priešiškumas prieš vadovą ir įmonę, kurios rezultatai visus šešerius mano vadovavimo metus buvo tik kylantys."

Gaila pripažinti, bet, mano nuomone, valstybiniame sektoriuje kompetencijos lygis krenta. Ne išimtis - susisiekimo sektorius, kuriame priimamais naujais vadovais tampa asmenys, iki tol neturėję jokios patirties šioje valstybei svarbioje srityje. Svarbu, kad "savas".

Sunku, kai žmonės nesikeičia

Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai Viktoras Senčila vadovavo 25 metus, šiemet baigėsi jo kadencija. Jo bendras darbo stažas - 43 metai, skaičiuojant ir penkerius studijų metus.

Jis baigė Kaliningrado jūrų akademiją ir prieš tapdamas Klaipėdos jūreivystės mokyklos vadovu buvo jūrininkas, inžinierius laivų mechanikas, jaunesnysis mokslinis bendradarbis Mokslinių tyrimų institute Sankt Peterburge, Rygoje didelės gamyklos eksperimentiniame ceche tyrimo inžinierius, docentas Klaipėdos universitete.

Įdomiausias pažinimo atžvilgiu jam buvo darbas jūroje ir Mokslinių tyrimų institute. Galima įsivaizduoti, ką jis patyrė patekdamas iš jūrininkų į mokslininkų terpę. Tai buvo didelis lūžis jo gyvenime.

"Nuo tavęs, trečio mechaniko, atstumas iki kapitono toks, kaip nuo žemės iki žvaigždžių, o institute nuo jaunojo mokslinio bendradarbio iki akademiko - jokio. Ten visai kitas pasaulis", - prisiminė V. Senčila.

Paklaustas, kas sunkiausia buvo dirbant mokyklos vadovu, atsakė: "Mano idealizmas. Man norėjosi, kad kai kurie žmonės, su kuriais dirbau, pasikeistų, o jie nesikeitė. Gal ir apie mane kas nors taip pat galvoja. O studentai keičiasi, jie per ketverius metus padaro labai didelę pažangą."

"Reikia susitraukti iki tikrojo savo dydžio"

Baigęs darbą mokykloje vasaros pradžioje profesorius V. Senčila dar atidavė du straipsnius, o paskui ilsėjosi du mėnesius visai nesinaudodamas internetu, netikrindamas net elektroninio pašto. Prasidėjus mokslo metams jis dėstytojaus Jūreivystės mokykloje, dėstys būsimiesiems mechanikams, bet didelio pedagoginio krūvio neturės. Paklaustas, ar nejaus diskomforto būdamas pavaldiniu, atsakė: "Tai priklauso nuo žmogaus. Kartais žmogus jaučiasi vadovas darbe, o namuose vadovauja uošvė. Reikia susitraukti iki tikrojo savo dydžio. Jeigu žmonės nesugeba to padaryti, jiems būna sunku gyventi."

KEITIMASIS. Buvęs Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Viktoras Senčila norėtų, kad kai kurie žmonės, su kuriais jam teko dirbti, pasikeistų.

Profesorius jokiu būdu nesutinka su manančiais, kad viršininkams būna paruoštos šiltos vietelės. "Nežinau tokios nomenklatūrininkų partijos, kur vienas nomenklatūrininkas kitą temptų. Paprastai būna priešingai, bando stumti konkurentą žemyn. Jeigu žmogui siūloma vieta, tai būna įvertintos jo žinios, gebėjimai ir patirtis. Manau, žmonės taip kalba iš pavydo, nes, ko gero, tas buvęs vadovas moka daugiau už juos", - mano profesorius.

Paklaustas, ar negaila sukauptos didelės vadovavimo patirties, ar nenorėtų jos kur nors pritaikyti, atsakė: "Nežinau, buvau ir vadovas, ir pavaldinys. Kitas dalykas, kaip vertinsi tą vadovavimą - ar kaip galimybę būti ponu, ar tarnu. Kad žmonių požiūris į mane pasikeistų, nepastebėjau.

Mano tėvas irgi buvo vadovas, Okeaninės žvejybos laivyno bazės technikos direktorius. Jis sakydavo, kad svarbu, jog žmonės su tavimi sveikintųsi, bet dar svarbiau, kiek su tavimi sveikinsis, kai nebebūsi vadovas. Būdamas vadovas negali būti visiems geras ir malonus žmogus.

Galbūt, kai manęs neliko, kas nors kvėpuoja lengviau, bet daugelis yra geranoriški", - kalbėjo V. Senčila.

(Bus daugiau)

Sidebar placeholder