Berijos ir NKVD įtaka sovietų futbolui: kova su „Spartak“ ir CSKA sunaikinimas

Berijos ir NKVD įtaka sovietų futbolui: kova su „Spartak“ ir CSKA sunaikinimas

Sovietų Sąjungoje sportas visada buvo itin svarbus politinis įrankis, pabrėžiantis ir aukštinantis SSRS išgalvotą pranašumą prieš visą pasaulį. Iš esmės sporto vaidmuo politiniame gyvenime Rusijoje nepasikeitė iki šiol. Vis dėlto tai, kas vyko sovietų futbole Stalino valdymo metais, pranoksta bet kokią fantaziją.

Galingasis NKVD vadas Lavrentijus Berija turėjo didžiulę įtaką ne tik kapojant politinių oponentų galvas, bet ir sprendžiant futbolo komandų ateitį, nugalėtojų taurės ir varžovų likimus.

Gruzijoje, kaip ir Josifas Visarionovičius Stalinas, 1889 m. gimęs L. Berija kariavo Pirmajame pasauliniame kare, o vėliau prisijungė prie revoliucijos, tapdamas tuometės ČK (slaptosios policijos) darbuotoju 1919 m. Jis labai greitai kilo karjeros laiptais ir tapo ČK Gruzijos divizijos vadovu.

Pirmą kartą L. Berija sutiko Staliną dar 1931-aisiais, o jo palankumą laimėjo neva sutrukdydamas pasikėsinimui į Staliną. Pasikėsinimas buvo netikras, jį organizavo pats L. Berija.

Jis greitai tapo vienu patikimiausių Stalino pavaldinių, už tai buvo apdovanotas Gruzijos, o vėliau viso Transkaukazijos regiono komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigomis.

Prasidėjus Stalino valymams L. Berija galėjo netrukdomas suvesti sąskaitas su savo priešais Transkaukazijoje. Jis tapo vienu svarbiausiu Nikolajaus Ježovo valdomos NKVD pareigūnų.

Vis dėlto, kai Stalinas pagaliau suprato, kad jo valymai peržengė visas ribas, NKVD vadovu buvo paskirtas L. Berija, kuris pagal kai kuriuos liudijimus, jis pats įvykdė mirties bausmę N. Ježovui. Per kelis ateinančius metus L. Berija savo nuožiūra „išvalė“ ir NKVD.

Bet kuo čia dėtas futbolas?

Kova su klubu „Spartak“ ir jo vadovais

Visų pirma, L. Berijai futbolas labai patiko, vaikystėje jis sirgo už savo gimtinės Tbilisio „Dinamo“ klubą, net pats žaidė gana aukštame lygyje gimtojoje Gruzijoje. Vėliau jau būdamas politiku L. Berija nuo futbolo nenutolo, domėjosi jo reikalais, sekė rezultatus, o, tapęs NKVD galva, tapo ir šios organizacijos sporto sekcijos „Dinamo“ vadovu. Maskvos „Dinamo“ buvo vienas geriausių šalies futbolo klubų, o L. Berija stadione stebėjo kone kiekvienas namų rungtynes.

Tačiau 1938 ir 1939 m. SSRS futbolo čempionais tapo Maskvos „Spartak“ ekipa. Tai buvo liaudies klubas, savo vardą pasiskolinęs iš legendinio Romos vergų sukilimo vado Spartako. „Spartak“ žaidimas rėmėsi individualiu žaidėjų meistriškumu, gražiu futbolu ir noru žiūrovams sukurti gražų reginį. „Dinamo“ buvo laikoma kur kas griežtesnės struktūros komanda, kuriai žaidžiant aikštėje buvo itin svarbi disciplina ir iš anksto numatyto plano laikymasis.

Ką reikia daryti, kad įveiktum savo varžovą? L. Berija žinojo tik vieną būdą – jį sunaikinti. Tačiau „Spartak“ buvo per daug populiarus, kad galėtum jį tiesiog ištrinti iš istorijos, tad L. Berija nusitaikė į klubo vadovus – brolius Starostinus (Andrejų, Nikolajų, Aleksandrą ir Piotrą).

1939 m. vykęs SSRS taurės turnyras parodė, kokią įtaką Kremliaus kabinetuose net ir futbolui gali padaryti L. Berija.

Būtent „Dinamo“ stadione Maskvoje rugsėjo 8 dieną buvo žaidžiamas pusfinalis tarp Maskvos „Spartak“ ir L. Berijos vaikystės klubo Tbilisio „Dinamo“. Maskviečiai laimėjo atkaklų mačą 2:1 (kiti šaltiniai rašo, kad mačas baigėsi rezultatu 1:0), tačiau „Dinamo“ klubas užpildė oficialų protestą, teigdamas, kad pergalingo įvarčio metu kamuolys iš tikro nekirto vartų linijos. Protestas buvo atmestas, nes mačui teisėjavo gerbiamas arbitras Ivanas Gorelkinas (praėjus nedaug laiko po mačo jis buvo suimtas).

Jau po kelių dienų taurės finale „Spartak“ futbolininkai kur kas lengviau 3:1 įveikė Leningrado (dabart. Sankt Peterburgo) „Stalinec“, taip antrą kartą iš eilės laimėdami taurę. Tačiau šventė netruko ilgai.

„Spartak“ buvo informuotas, kad nuspręsta peržaisti pusfinalio mačą su Tbilisio „Dinamo“. Toks įsakymas atskriejo tiesiai iš Komunistų partijos Centro komiteto. Visi puikiai suprato, koks žmogus slypi už šio sprendimo.

Taip turbūt pirmą kartą pasaulio futbolo istorijoje komandai teko žaisti turnyro pusfinalyje, kai finalas jau buvo laimėtas. Peržaidimas vėl vyko Maskvos „Dinamo“ stadione ir, liudininkų teigimu, tai buvo vienas gražiausių mačų sovietinio futbolo istorijoje. Jo pabaigoje „Spartak“ dar kartą triumfavo – 3:2. Rungtynes stebėjo per 80 tūkst. žiūrovų.

Nikolajus Starostinas

L. Berijai tai buvo paskutinis įžeidimas. N. Starostinas jau vėliau (griuvus SSRS) savo biografijoje rašė, jog stadione priimdamas sveikinimus pagavo į jį nukreiptą L. Berijos žvilgsnį ir suprato savo likimą. Stadioną greitai palikęs NKVD vadovas nusprendė, kad broliai Starostinai turi būti pašalinti.

Broliai Starostinai net ir Stalino laikų SSRS mėgavosi gana nemaža laisve, jie puikiai sutarė su senąja NKVD valdžia. Nors turėjo daug pažinčių aukštose pozicijose, NKVD jiems vis tiek buvo užvedusi bylas. Kaip turbūt kone kiekvienam SSRS piliečiui. L. Berija ėmėsi darbo – jis ieškojo, kaip galima prie jų prikibti.

Buvo gandų, jog per „Dinamo“ išvyką į Paryžių 1935 m. komandos vadovai prekiavo įvairiais iš Vakarų atsigabentais daiktais, be to, turėjo užsienio valiutos. Be to, komanda žaidė tuo laiku Vakaruose populiariu WM išsidėstymu, tai SSRS, žinoma, buvo laikoma buržuazine nesąmone. Tačiau labiausiai užkliuvo gana laisvas N. Starostino gyvenimas ir draugystė su Maskvos inteligentija.

Turbūt kiekvienas žino, kas Stalino laikų SSRS jokių rimtų įrodymų, norint nuteisti žmogų, nereikėjo. Buvo galima jį sulaikyti, o įrodymų ieškoti po to. Arba išgauti „prisipažinimą“.

Nuo žymiojo mačo praėjo keleri metai, ir 1942-aisiais vieną naktį N. Starostinas pabudo nuo jam į veidą nukreipto žibintuvėlio šviesos. Jam prie galvos buvo priremti du pistoletai, netrukus jis atsidūrė liūdnai pagarsėjusiame Maskvos Liubiankos kalėjime. Kaip ir jo broliai.

Vienas absurdiškiausių Starostinams mestų kaltinimų – pasikėsinimas nužudyti Staliną. Iš įvairių žmonių surinkti „prisipažinimai“ leido sudėlioti paveikslą, liudijantį, kad 1937 m. Raudonojoje aikštėje „Dinamo“ žaidėjai turėjo sušaudyti Staliną ir kitus aukšto rango SSRS vadus. Šventės metu žaidėjai neva turėjo slėpti ginklus futbolo kojinėse, o po N. Starostino ženklo visi pulti šauti į Staliną.

Tai skambėjo absurdiškai net ir stalinistinėje SSRS, tad galiausiai Starostinai buvo nuteisti kaip paprasčiausi nusikaltėliai, neva vogę sportinius reikmenis ir už tai gavę finansinės naudos.

Jie visi gavo po dešimt metų tremties lageriuose bausmes. Kaip vėliau rašė N. Starositinas, tų laikų SSRS ši bausmė buvo tikrai lengva ir jis suprato, kad gyvenimas dar ne prarastas. Jis taip pat rašė, kad nuo didesnės bausmės jį išgelbėjo „Spartak“ populiarumas liaudyje – net NKVD negalėjo tiesiog sunaikinti tokio klubo ir jų vadovų.

Nikolajus Starostinas.

Liubiankoje jie praleido dvejus tardymo pilnus metus ir buvo išsiųsti į tremtį. Tiesa, visų lagerio baisumų N. Starostinas nepatyrė – jis tiesiog buvo per daug žinomas ir gerbiamas sportininkas, futbolininkas, ledo ritulininkas, žaidęs abiejose šių sporto šakų SSRS rinktinėse. Jo broliams lageriuose buvo kur kas sunkiau, tačiau Nikolajus kur tik kalėdavo, buvo susijęs su futbolu.

Vienu metu jis net buvo grįžęs į Maskvą asmeniniu Stalino sūnaus Vasilijaus kvietimu. Kaip savo biografijoje pasakoja pats Nikolajus, Stalino sūnus, jaunausias SSRS generolas, nusprendė mesti iššūkį L. Berijui, tad sugrąžino N. Starostiną į Maksvą, kad šis treniruotų Vasilijaus Stalino įkurtą oro pajėgų komandą.

Jam grįžus į Maskvą netrukus prisistatė L. Berijos agentai, liepę jam per 24 valandas palikti sostinę. Kaip rašo N. Starostinas, V. Stalinas jį stengėsi apsaugoti – vyrai neva net miegojo vienoje didelėje lovoje, o Vasilijus po pagalve slėpė ginklą. Kartą jo saugotojui padaugius degtinės, N. Starostinas pabėgo, nes norėjo sutikti ilgai enmatytą šeimą, tačiau greit buvo sučiuptas NKVD ir išsiųstas atgal į tremtį Šiaurės Kaukaze.

Iš tremties broliai grįžo jau po Stalino mirties, jie buvo reabilituoti ir toliau tęsė karjeras. Nikolajus vienu metu dirbo SSRS rinktinės treneriu, o „Spartako“ prezidentu išdirbo iki pat 1992-ųjų.

Nuo Berijos rankos kentėjo net CSKA

Atsikračius Starostinų bei susilpninus „Spartak“, pirmąjį sovietų čempionatą po Antrojo pasaulinio karo 1945 metais laimėjo būtent „Dinamo“. Tačiau Maskvoje greit iškilo kita didelė jėga – armijos klubas CSKA.

CSKA laimėjo lygos titulą 1946, 1947, 1948, 1950 ir 1951 metais. „Dinamo“ per šį laiką čempionais tapo tik 1949-aisiais.

L. Berija darė viską, ką galėjo: yra liudijimų, kad CSKA žaidėjams buvo grasinama, jie buvo papirkinėjami, kad pereitų į „Dinamo“. Vienas iš žaidėjų gavo užtikrinimą iš NKVD, kad perėjus į „Dinamo“ jo tėvams, kurie tuo metu kalėjo GULAG`e, bus padaryta nuolaidų. Jis tuo patikėjo, nors tėvai jau buvo seniai sušaudyti.

Nepaisant to, CSKA toliau sekėsi puikiai. L. Berijai reikėjo sulaukti 1952 metų ir Helsinkio olimpinių žaidynių. Daugelis buvo nustebę, kad SSRS rinktinės treneriu šioms žaidynėms buvo paskirtas CSKA treneris Borisas Arkadijevas.

SSRS į žaidynes išsiuntė 20 žaidėjų komandą, kurioje buvo tik 5 atstovai iš CSKA. Pirmajame mače sovietai 2:1 įveikė Bulgariją, o vėliau 5:5 sužaidė su Jugoslavija. Tuo metu 11 metrų baudinių serijos dar nebuvo sugalvotos, tad po kiek laiko vyko atsakomasis mačas, jį jugoslavai laimėjo 3:1.

SSRS tai buvo ypač gėdinga – pralaimėjimas patirtas prieš kone didžiausio Stalino priešo Josipo Brozo Tito valdomą Jugoslaviją. Niekam nebuvo svarbu, kad jugoslavai tose žaidynėse žengė iki finalo, kur pralaimėjo legendinei Farenco Puškas vedamai Vengrijai.

Gėdos dydį puikiai iliustruoja tai, kad SSRS spaudoje šis rezultatas paskelbtas tik jau mirus Stalinui – praėjus metams nuo mačo pabaigos.

L. Berijai tai buvo ilgai laukta proga pasiekti savo. Kone per naktį CSKA klubo nebeliko. Jis tiesiog buvo ištrintas iš istorijos knygų dvejiems metams – grįžo tik po Stalino mirties. Peržiūrėkite kokias norite SSRS futbolo čempionato rezultatų knygas, tačiau 1952 ir 1953 m. CSKA niekur nerasite. 1951 metų lygos čempionai kitus du sezonus tiesiog neegzistavo ir į futbolą grįžo tik jau 1954-aisiais – po J. Stalino mirties ir susidorojus su pačiu L. Berija.

Mirus Stalinui greitai galą gavo ir pats L. Berija, o jo propaguojamam „Dinamo“ klubui, simboliška, bet sektis ėmė jau po įtakingojo ir galingojo vadovo mirties. Per kitus 10 metų, 1954–1964 m., SSRS čempionate „Dinamo“ laimėjo net 5 sykius, trissyk laimėjo „Spartak“, po kartą – Kijevo „Dinamo“ ir Maskvos „Torpedo“.

Parengta pagal beyondthelastman.com, Jimo Riordano straipsnį „The Strange Story of Nikolai Starostin, Football and Lavrentii Beria“ bei Simono Kupero knygą „Football Against The Enemy“.


Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder