Europos ateitis su klaustuku

Visi, susirūpinę Europos Sąjungos išlikimu ir sekantys joje vykstančius procesus, šiandien supranta, kad artimiausiu laiku spręsis jos ateities klausimas. O Lietuva, pasak pranešėjų (prof.Vytautas Radžvilas, dr. Mindaugas Stoškus, Vytautas Sinica, Martynas Katelynas, Dovilas Petkus, dr. Arūnas Svitojus), lieka visoje Europos Sąjungoje verdančių diskusijų dėl Sąjungos ateities nuošalėje. Šalies politikai sąmoningai stengiasi neužimti jokios pozicijos ir išlaukti, kokį likimą jai paruoš Europos galingieji. Nors seniai turėjo būti suprasta, kad geopolitinių pokyčių ir augančios įtampos tarp ES ir NATO akivaizdoje Lietuva gali išlikti tik tuo atveju, jei pati imsis iniciatyvos spręsti savo likimą, kaip tai prieš tris dešimtmečius padarė Sąjūdis.

Keletas minčių iš filosofo, publicisto dr. Vytauto Rubavičiaus pranešimo

V.Rubavičius savo pranešime daug dėmesio skyrė įvairioms skirtims, kurios skaido ES. „Skirtį sunku aiškiai apibrėžti, tačiau įmanoma nusakyti, - kalbėjo V.Rubavičius. - Vienoje pusėje žmonės, idėjos, valstybės, kurioms svarbu nacionalumas, suverenumas, valstybingumas, kurie yra įsitikinę, kad būtina puoselėti tautos, kaip suvereno, nuovoką bei jauseną. O kitoje - žmonės, tuos dalykus laikantys moderniam žmogui nebūdingomis ir kuo greičiau būtinomis įveikti atgyvenomis, trukdančiomis „atsiverti pasauliui“, „europėti“ ir „globalėti“. Skirtis yra ir tarp dviejų ES raidos vaizdinių - vieni būsimą Europą įsivaizduoja kaip gyvybingą nacionalinių valstybių ir suverenių tautų politinį kultūrinį darinį, kurioje didžiausias turtas ir gyvybingumo šaltinis yra nacionalinės kultūrinės kūrybos energija ir vaisingas tėvynėse įsišaknijusių kultūrų bendravimas, o kiti tą Europą įsivaizduoja kaip federacinę ar unitarinę kosmopolitinę Europą, kuri visokiais būdais kratosi kultūrinio įsišaknijimo, gimtiniškumo, skelbdama pasauliui, esą tautos yra tik socialiniai konstruktai, neturintys jokios realios esmės nei prasmės. Kol kas daugelio šalių politiniai elitai, pirmiausia ES politinis biurokratinis elitas, europietiškojo kosmopolitizmo viziją, paremtą gero gyvenimo gundymu, stengiasi įgyvendinti taip, kad valstybinės tautos net nepajustų, kaip jos iš suverenų virto kultūrinėmis bendruomenėmis bei Europos liaudimi“.

Pasak V.Rubavičiaus, esminis šių dienų su skirtimi susijęs įvykis, paveiksiantis ES politiką ir jos narių raidą - „Brexit“. Juk visiškai akivaizdu, kad pagrindinė britų sprendimo trauktis iš ES priežastis - suverenas, suverenitetas ir valstybingumas.

Kalbėdamas apie NATO ir Europos Sąjungą, V.Rubavičius sakė: „Stodami į ES ir NATO niekaip negalėjome suvokti ES tvirtinamos išvalstybinimo ir išsuvereninimo politikos, taip pat ir sudėtingų ES ir NATO vadovaujančių elitų santykių. Supratimas natūraliai vėluoja. Niekas nenori silpnos ES, tačiau jau šiuo metu aišku, kad ES raidai naujos gyvybės gali suteikti tik sparti europinio vadovaujančio elito kaita. Būtina naujomis sąlygomis atsigrįžti į pirminį ES kūrėjų ideologinį pagrindą - krikščioniškomis vertybėmis grįstą, aiškiai suvereno ir suvereniteto reikšmę suvokiančių nacionalinių valstybių sąjungą, kurios saugumui svarbiausia yra NATO institucija. ES raida ir plėtra vyko vis daugiau suverenių valstybinių galių perkeliant Briuselin, taip pat į įvairių niekieno nerinktų tarptautinių organizacijų būstines, šitaip vis sparčiau įgyvendinant federalizacijos viziją. Tačiau NATO buvo ir iki šiol yra suverenių valstybių sąjunga. Tad ES plotmėje valstybės išsisuverenina ir išsivalstybina, o NATO plotmėje - išlaiko suverenitetą. Galima numanyti, kad toks NATO vaidmuo naujojo ES elito buvo suvoktas kaip trukdis numatytam raidos scenarijui įgyvendinti. Todėl buvo išplėtota ES „taikaus nusiginklavimo“ politika, karines išlaidas perkeliant ant JAV pečių.“

O ką apie valstybinį suverenitetą galvoja mūsų politinis bei ekonominis elitas? „Jų mąstymas regimas veiksmuose, - sakė V.Rubavičius. - Suskubta besąlygiškai pasirašyti JT Migracijos paktą, kuris akivaizdžiai įtvirtina naujas galimybes riboti valstybinį suverenitetą. Kaip tik dėl to tą paktą atsisakė pasirašyti Jungtinės Valstijos. Lietuvai apie jokius suverenitetus galvoti nereikia, nes jai iškilusi daug svarbesnė užduotis - mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės „pasaulinė“ karjera. O ji ne taip jau menkai priklauso nuo šiuo metu dar tebevaldančio europinio politinio elito, nuo Ž.K.Junkerio ir A.Merkel, kurie yra aršiausi visokių migracijų skatintojai.