Gintarų rinkėjams padeda ir žuvėdros, ir netgi lapės

Neringiškis Audrius Lukauskas (49 m.), ieškodamas bangų išplautų gintarų, išbraidė kone visas Baltijos pakrantes nuo Nidos iki Karklės. Jis gintarą renka ištisus metus, graibštu sijoja bangas net naktį.

Šia aistra užsikrėtė ir jo žmona rašytoja Daiva Molytė-Lukauskienė (51 m.), gintaro gaudymo paslaptis aprašiusi naujoje savo pasakų knygoje „Kiras renka gintarą“, kurios rankraštis – jau leidykloje.

Joje D.Molytė-Lukauskienė pavaizdavo ne tik tai, ką išgyveno laukdama iš pajūrio su gintarais grįžtančio vyro: „Mėginau atkurti medžių sakuose prieš milijonus metų sustingusios skruzdėlės, smilgos, žievės, žemės grumsto istorijas. Ten yra ir meilės.“

Lietuvos dailės akademijoje vizualinį dizainą studijavusi rašytoja pati iliustruoja visus savo kūrinius.

Prisirinko pilnas kišenes

„Matau, kaip jis džiaugiasi jūros pakrantėje surastais įdomesnių formų ir spalvų gintaro gabalėliais. Baltijos gintaras labai įdomus, daugybę paslapčių slepiantis akmuo. Man jis kur kas įdomesnis už tviskančius perlus, rubinus ir safyrus“, – tikino D.Molytė-Lukauskienė.

Kartą klaidžiodama po Smiltynę moteris išvydo paplūdimį, po audros tiesiog nuklotą gintarais.

„Puoliau jų rinkti, kimšau į striukės kišenes, rankinę. Dzūkus panašus šišas apima miške suradus baravykų augavietę“, – pasakojo iš Valkininkų kilusi rašytoja.

A.Lukauskui gintaravimas – ne darbas, o poilsis. Kartą, kai jūra gintarus svaidė į krantą kaip pašėlusi, vyras rinko juos 15 valandų. Aistra nustelbė nuovargį – nejautė nei alkio, nei šalčio.

Nidoje gimęs ir augęs A.Lukauskas gintarais domisi nuo vaikystės. Nustojo juos rinkti užgulus gyvenimo rutinai, o kai jos nebeliko, atgimė svajonė daryti tai, kas kadaise buvo malonu.

„Vaikai jau užauginti, atsirado daugiau laisvesnio laiko. Vieni traukia į alaus barą, kiti – į treniruoklių salę, o aš pėdinu į pajūrį, ten randu viską, ko širdis geidžia“, – pasakojo vyras.

Bangų talžomoje pakrantėje graibštu pagauti gintarą nėra lengva. Reikia veikti žaibiškai, nes vanduo jį kaipmat nuplaus atgal. Gintarų nusėtas paplūdimys po kelių akimirkų gali būti tuščias.

Stebi gamtos ženklus

Gintaro rinkėjai laikosi tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, negalima gintaro kasti rausiant duobes.

„Prie jūros nevalia keiktis. Be to, negalima gintarauti apsvaigus, nes tada kitiems tenka žiūrėti, kad bangos įkaušėlių nenuneštų į jūrą“, – aiškino A.Lukauskas, kuriam yra tekę ne vieną tokį narsuolį vilkti į krantą.

Gintaro rinkėjai prie jūros paprastai skuba po audrų, pučiant vakarų vėjui.

Jie stebi kai kuriuos gamtos ženklus. „Jeigu lapės skuodžia jūros link, tikėtina, kad pakrantė bus nusėta gintarų. Lapės užuodžia vandenžolėse įstrigusių negyvų žuvų dvoką, o ten būna ir gintarų“, – aiškino A.Lukauskas.

Dėl tos pačios priežasties gintarų galima rasti ten, kur būriuojasi vandens paukščiai.

Patyrę rinkėjai klausosi jūros – kai ji ne ūžia, o tik teliūškuoja, galima eiti rinkti gintarų.

Ištraukė neregėtą laimikį

Įgudę gintaro rinkėjai pasikliauja ne vien gamtos ženklais, bet ir nuojauta. Kartą A.Lukauskui vidinis balsas pakuždėjo nuvykti į Karklę. Vyras neapsiriko – į jo graibštą pateko didžiulis gintaro luitas.

„Bangos gintarą permetė per akmenis ir vilko atgal, vos spėjau sugriebti. Tokio dar nebuvau regėjęs – svėrė beveik pusę kilogramo“, – džiaugsmingą akimirką prisiminė gintarų gaudytojas.

Vėliau, vos atvykęs prie Olando Kepurės skardžio, Audrius dirstelėjo į smėlį ir aptiko daugiau kaip šimtą gramų sveriantį gintaro luitą. Šalia vandenžolių kupstus rausiantys žmonės jo net nepastebėjo.

Bangas košia net naktį

Kai jūra meta gintarus, aistringiausi gaudytojai braidžioja pakrantėmis ir naktį. Tokie vienišiai sietais graibsto vandenį pasišviesdami prožektoriais.

Kartą A.Lukauskas paaukojo net Naujųjų metų naktį – pasikeitus planams nuvyko prie jūros ir sėmė gintarus fejerverkų nutviekstoje Smiltynės pakrantėje. Laimikis buvo kaip niekada gausus.

„Aš, jūra ir lapės“, – taip romantišką atmosferą gaudant gintarus naktimis apibūdina A.Lukauskas.

Uždara kasta

Lietuvos pajūryje tokių aistruolių kaip A.Lukauskas nėra daug, jie vienas kitą gerai pažįsta. Graibštais bangas košia ir kelios moterys. Jos net aistringesnės gintarų rinkėjos nei vyrai.

Tikrieji gintaro gaudytojai nuo seniausių laikų yra gana uždara kasta, jų įrankiai per amžius nepakitę.

Gintaras gaudomas net ir žiemą nuo lyčių ilgesniais graibštais – kotų ilgis siekia tris metrus.