Gitanas Nausėda: "Svarbu daugiau dėmesio skirti regionams"

Nors pajūryje šalies prezidentas Gitanas Nausėda sako neapsilankantis taip dažnai, kaip norėtų, savo nuomonę uostamiesčiui ir pajūrio gyventojams aktualiais klausimais turi susidaręs. Apie tai - išskirtiniame šalies vadovo interviu "Vakarų ekspresui".

Girulių miškas, miestas ir uostas

Klaipėdiečiams ir pajūrio gyventojams aktualūs gamtosaugos klausimai, bet šiuo metu iškilo naujas Girulių miško išsaugojimo klausimas. Jūsų nuomone, kokios yra "Lietuvos geležinkelių" ir miesto bendruomenės dialogo galimybės?

Manau, kad pastaruoju metu to dialogo siekiama. Tikrai negalėtume apkaltinti, kad viskas daroma visiškai nesikonsultuojant ir kad nenorima girdėti miesto bendruomenės balso. Sprendimai negali būti priimti ignoruojant žmonių valią, žmonių interesus.

Aš puikiai žinau visą Girulių, Melnragės rajoną, ten mano vaikystė prabėgo, laksčiau ten dar paauglys būdamas ir žinau, koks tai yra jautrus rajonas, kiek jis svarbus Klaipėdai ekologine, rekreacine prasme. Klaipėda kartu yra ir didelis ekonominis objektas, jūrų uostas, tad iškyla grėsmės Melnragės-Girulių rajonui.

Kai buvo 1994 ar 1995 metai, man pačiam teko protestuoti prieš terminalo statybą tarp Pirmosios ir Antrosios Melnragės. Jaunesni galbūt nepamena, bet buvo tokia drama.

Labai džiaugiuosi, kad Vyriausybei užteko išminties statyti tą terminalą Būtingėje. Tai buvo vienintelis galimas ir prasmingas sprendimas, kuris apsaugojo šitą rajoną. Dabar jau miglotai tai prisimenu, bet tas protestas buvo Vilniuje, atrodo, prie Vyriausybės. Aš, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, ten išreiškiau savo pilietinę valią.

Dabar kyla nauji iššūkiai ir manau, kad tikrai galima ieškoti kompromiso ir kitų vietų, kuriose būtų galima įrengti šitą bazę, išsaugant nepaprastai vertingą miško dalį. Tikiuosi, kad, norint visiems kalbėtis, neignoruojant vienas kito, tuos sprendimus ir kompromisus galima rasti.

Glaudžiai susijęs ir išorinio uosto klausimas, miesto ir uosto bendrieji planai. Kaip būtų galima išvengti konflikto tarp miesto ir valstybinės įmonės?

Būtų negerai, jei būtų buldozeriu pervažiuota per miesto interesus ir valią. Aš manau, kad visada reikia ieškoti bendrų sprendimų. Miestas tikrai neturi būti tas, kuris yra pastatytas prieš faktą. Galima miesto suinteresuotumą didinti ir kitomis prasmėmis, susiejant uosto veiklą, jos finansinius rezultatus su miestu.

Kartais iš tikrųjų taip atsitinka, kad miestas teikia visą infrastruktūrą, bet ir dėl Klaipėdos uosto, ir galbūt dėl galimo giliavandenio uosto neturės papildomos finansinės naudos. Jau nekalbu apie tai, kad reikia sutvarkyti visą infrastruktūrą, kad būtų patogu, kad tai nesudarkytų kraštovaizdžio. Sprendimų yra - pažangiausių uostų patirtis byloja, kad galima civilizuotai spręsti šituos klausimus.

Bet net ir šiandien (šeštadienį, liepos 25 d. - VE) plaukdamas laivu merui sakiau, kad mes visada prieš priimdami galutinį sprendimą turime turėti omenyje alternatyvas, padarydami kaštų ir naudos analizę svarstyti kitus variantus. Galbūt jie šiandien atrodo pusiau fantastiniai ar kažkas juos iš anksto stengiasi atmesti.

Bet, pavyzdžiui, Būtingė. Giliavandenis uostas Būtingėje - atsakykite man į klausimą: ar tikrai tai visais požiūriais yra prastesnis sprendimas, atsižvelgiant ir į ekologiją, ir į ekonomiką, ir į socialinius dalykus? Kai atsakysime į šitą klausimą, tada priimsime sprendimą ir judėsime į priekį.

Šiandien galbūt dar ankstoka kalbėti, bet turime nepraleisti laiko ir įvertinti alternatyvas, kad procesui pajudėjus nebūtų per vėlu.

Centrinė valdžia - ne tvirtovė

Karantino metu vaizdo konferencijoje kalbėjotės su Klaipėdos regiono savivaldybių merais apie regionui aktualias problemas. Galbūt jau yra daromi kokie nors veiksmai joms spręsti, vyksta aktyvesnis savivaldybių bendradarbiavimas su centrine valdžia?

Turime visokių pavyzdžių. Yra labai gerai dirbančių savivaldybių, kurios randa bendrą kalbą su centrine valdžia.

Tačiau man atrodo, kad nereikėtų atsakomybės svarstyklių lėkštelės visiškai perkelti centrinei valdžiai, nes kai kada ir pačios savivaldybės stokoja noro ar politinės valios kalbėtis su ta centrine valdžia.

Ir nereikia susidaryti tokio įvaizdžio, kad centrinė valdžia yra kažkokia nepaimama tvirtovė, kuri nesiklauso ir daro, kaip jai patinka. Yra merų, kurie bendradarbiauja, ir viskas yra gerai.

Kai kalbėjausi su pajūrio merais, dar buvo karantino laikotarpis, bet, turėdami omenyje, kad artėjo šiltasis sezonas, kalbėjome ir apie tai, kaip kurortai yra pasiruošę priimti žmones vasarą. Tuo metu viskas atrodė dar gana neaišku, kaip laikytis apribojimų, kad tai nesukeltų protrūkio. Šiandien tie klausimai vėl aktualizuojasi. Turime galvoti, kad nesame apsaugoti nuo antrosios bangos. Ypač grįžęs iš Briuselio matau, kad daugeliui Europos valstybių antroji koronaviruso banga yra realybė, jos gyvena kur kas sudėtingesnėmis aplinkybėmis nei mes.

Taip pat kalbėjome apie savivaldybių bendradarbiavimą su priemiesčių zonomis.

Klaipėda turbūt yra malonesnė išimtis, ji turi noro bendradarbiauti sprendžiant priemiestinių zonų infrastruktūros klausimus, ir to galima pasimokyti.

Rugsėjo pradžioje turėsime dar vieną regionų forumą, kuris bus dedikuotas finansiniam savivaldybių savarankiškumui didinti ir užtikrinti. Kontaktai su savivaldybėmis yra ir aš matau prasmę prezidentūrai įsitraukiant į tam tikrų klausimų sprendimą, kai abi pusės dėl kažko nesutaria ir mes galime tapti tuo mediatoriumi. Pavyzdžiui, jau išjudinome klausimus dėl Utenos pramonės parko kūrimo, saugos. Manau, kad tokia veikla turi būti svarbi prezidentūros darbo dalis.

"Reikia gerbti žmonių interesus"

Jau daug metų bendruomenė skundžiasi dėl Klaipėdos rajone veikiančių taršių įmonių - buvo surengta protesto eisena, turbūt ir į prezidentūros kanceliariją plaukia laiškai dėl šios problemos. Kaip būtų galima pažaboti pramonės taršą, kai taršos normos lyg ir neviršijamos, bet gyventojai jaučia diskomfortą, kaip suvaldyti situacijas, kai yra taršių įmonių koncentracija? Sprendimai turi būti priimami savivaldybių ar valstybės mastu?

Aš manau, kad valstybė gali sutvarkyti įstatymų bazę, kad sprendimai būtų priimami skaidriai ir derintų skirtingų lygių interesus. Bet turbūt jokia centrinė valdžia negali garantuoti susikalbėjimo vietoje. Tas susikalbėjimas priklauso nuo geros valios tiek iš savivaldybės, tiek iš bendruomenės, tiek iš verslo pusės.

Tokių tiksinčių ar pusiau tiksinčių bombų turime. Pavyzdžiui, ir Alytuje naujas pasipiktinimo šaltinis dėl vienos įmonės veiklos ir planų. Jūs minėjote Klaipėdos rajoną.

Manau, ten, kur yra didelė žmonių koncentracija, vis dėlto reikia gerbti žmonių interesus ir ieškoti sprendimų, kurie nekeltų grėsmės žmonių sveikatai.

Pirmiausia yra savivaldybės priedermė užtikrinti, kad ekonominiai interesai, kurie yra svarbūs, nes yra biudžeto pajamų šaltinis, jeigu jie yra daromi žmonių sveikatos sąskaita, yra nepriimtina.

Paskutiniu metu matau ir tai mane džiugina, kad stiprėja žmonių pilietiškumas, jie labai aiškiai išreiškia savo valią, jie nesitenkina pasyvia stebėtojo pozicija. Kai jie atkreipia dėmesį į problemą, parodo ją iš kitų pusių, atsiranda prielaidos ieškoti sutarimo. Jei pasyviai lauksi, atsidursi prieš faktą ir ką nors pakeisti bus sunku. Tik sveikinu tokį valios išreiškimą, jei tai daroma civilizuotai, netrikdant viešosios tvarkos.

Klaipėdiečiai neretai sako, kad turi klaipėdietį prezidentą. Ar jaučiate didesnius šio krašto gyventojų lūkesčius, kad daugiau dėmesio būtų skirta pajūriui?

Gaunu laiškų iš įvairių Lietuvos vietų, bet su visomis emocijomis, sentimentais ir meile šitam kraštui turiu pasakyti, kad aš nesu Klaipėdos prezidentas - aš esu Lietuvos Respublikos prezidentas, todėl klausausi visų regionų žmonių. Taip, aš visada maloniai grįžtu į tėvų namus, į savo gimtinę, bet stengiuosi savo dėmesį skirti visiems Lietuvos regionams.

Manau, kad taip pat labai svarbu daugiau dėmesio skirti tiems regionams, kuriems sunku, kurie dėl kartais objektyvių ar subjektyvių priežasčių šiek tiek atsiliko, neteko investuotojų dėmesio, kur žmonės praranda darbo vietas, praranda tikėjimą, kad tame rajone ar miestelyje apskritai kas nors gero gali būti. Jiems ypač reikia dėmesio, reikia parodyti, kad ne viskas yra taip blogai, pateikti geruosius pavyzdžius.

Istorijoje turime visokių pavyzdžių. Juk net Kaunas vienu metu atrodė prarastas miestas, net anekdotai apie tai buvo kuriami.

Bet šiandien retai kam pakiltų liežuvis ką nors bloga pasakyti apie antrąjį pagal dydį Lietuvos miestą. Tokie pavyzdžiai rodo, kad tikrai galima pakilti ir Lietuvos žemėlapį padaryti tokį, kad jame verslas kurtųsi ne tik Vilniuje, Kaune arba Klaipėdoje.

Visur gyvena žmonės ir visi jie nori turėti darbą. Žinoma, turbūt nebus taip, kad kiekvienas miestelis turės po gamyklą, bet galbūt jos kursis rajonų centruose. Pavyzdžiui, Naujojoje Akmenėje dabar kuriasi verslas, kuris gali suteikti darbo ir Žagarės gyventojams, kuriems nereikėtų labai toli važiuoti į darbą.

Pandemijos pasekmės

Ko gero, regionai ypač pajautė koronaviruso pandemijos poveikį - padidėjo nedarbas, sumenko turizmas, nukentėjo verslai. Buvo laikina valstybės pagalba, parama, tačiau kokios galėtų būti priemonės ilgalaikėje perspektyvoje pagelbėti regionams ir mažesniems verslams?

Geras jūsų klausimas. Mes iš tikrųjų įvairiais būdais stengiamės išjudinti ekonomiką. Kai kas kritikuoja tas vienkartines išmokas, kurios pasiekė senjorus, šeimas, bet tai tikrai prasminga priemonė būtent šiuo laikotarpiu.

INTERESAI. Prezidento nuomone, reikia ieškoti kompromisų diskutuojant giliavandenio uosto, geležinkelio plėtros ir kitais svarbiais klausimais, kad būtų atsižvelgta į visų suinteresuotų pusių klausimus.

Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Tikrai nepasisakau už tokių priemonių taikymą normaliu ekonominės raidos laikotarpiu, bet jų taikymas tuo metu, kai žmonės patiria stresą, netenka darbų ar sumažėja atlyginimas, tai yra prasminga, nes žmonės mato, kad valstybė nelieka nuošalyje ir yra pasirengusi suteikti pagalbą. Kitas dalykas, kad šie pinigai tampa vidaus vartojimo šaltiniu, žmonės gali pirkti prekes, paslaugas, taip suteikti darbo verslams, kurie užsiima prekyba, paslaugomis ir panašiai.

Dar vienas dalykas buvo orientuotas į darbą turinčius žmones - iniciatyva sumažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą ir pakelti neapmokestinamąjį pajamų dydį, kad tiek patiems žmonėms liktų daugiau pinigų atskaičiavus mokesčius, tiek verslininkams būtų sumažinta darbuotojo kaina.

Bet tik pusė šio pasiūlymo buvo įgyvendinta, nes dėl gyventojų pajamų mokesčio mažinimo reikalas užstrigo iš esmės dviejų partijų pastangomis. Nors tos partijos paprastai nebendradarbiauja, šiuo klausimu jos kažkodėl sutarė.

Šiek tiek dėl to apmaudu. Manau, praleista proga pritaikyti anticiklinį instrumentą tuo metu, kai jo labiausiai reikia, ir pritaikyti tik pusės metų laikotarpiui. Bet politikai turbūt patys išsigando, kad neatsispirs pagundai pratęsti šito lengvatinio tarifo galiojimą ir ateičiai. Kartais peršasi analogijos, kad jei žmogus linkęs daryti kokias nuodėmes, tai geriau jį sulaikyti nuo tų nuodėmių darymo, pavyzdžiui, sulaikyti žmogų nuo lankymosi kazino. Šiuo atveju buvo ne kazino, o prasmingas ekonominis sprendimas, kuris, deja, buvo neįgyvendintas.

SĄLYGA. Per karantino metu vykusį konferencinį skambutį buvo sutarta, kad svarbi tolesnės Klaipėdos regiono plėtros sąlyga yra Klaipėdos universiteto mokslo ir studijų potencialo augimas.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto DAČKAUS nuotr.

Ar tokie politiniai sprendimai gali būti susiję su artėjančiais rinkimais?

Galimas dalykas, taip, nes tai buvo pateikta kaip priemonė, kuri gali suteikti daugiau naudos ne tik pačias mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, bet ir vidutines. Mūsų požiūriu, tai irgi prasminga daryti, bet buvo orientuojamasi tik į tą gyventojų grupę, kuri tikrai negali pasigirti didesnėmis pajamomis. Tada automatiškai mažėja ir šitos priemonės aprėptis, ir paveikumas. Jei būtų įgyvendintas sprendimas dėl gyventojų pajamų mokesčio tarifo, tai būtų tikrai suteikę reikšmingą postūmį vidaus rinkai. Dabar tas postūmis bus, bet jis bus kokybiškai ar kiekybiškai menkesnis.

Prieš kurį laiką buvo prognozuojama, kad pasekmės Lietuvoje gali tęstis iki dvejų metų, jei nepavyks greitai suvaldyti pandemijos sukeltos krizės. Bet suprantu, kad padėtis nėra tokia prasta?

Lietuva apskritai galės pasigirti gana neblogai išstovėjusi šitą koronaviruso krizę tiek medicinine, tiek ekonomine prasme.

Nors pirminės prognozės buvo gana pesimistiškos, atrodo, kad tam tikri išankstiniai rodikliai - tiek pramonės, tiek eksporto - leidžia tikėtis, kad nuosmukis bus, bet jis nebus labai dramatiškas.

Apskritai mes nesame izoliuoti. Tai puikiai jaučiama lankantis Briuselyje, Europos vadovų taryboje, kai matai skirtingą valstybių situaciją ir dramatizmą, kuriuo buvo apsuptas klausimas dėl būsimos daugiametės finansinės perspektyvos, gaivinimo fondo. Iš tikrųjų buvo gana sunku suderėti šitą nepaprastai svarbų dokumentą, bet visą laiką diskusijose buvo pabrėžiama, kad jeigu šito nepadarysime, ekonomika papuls į dar didesnę duobę, bus dar didesnis nusivylimas finansų rinkose. Labai gerai, kad šis sprendimas buvo priimtas, jis suteikė tam tikrą atokvėpį ir tikėjimą, kad Europa gali vieningai priimti sprendimus.

Tačiau situacija Europos Sąjungos valstybėse nėra paprasta. Turint omenyje, kad Lietuva yra daugiausia Europos Sąjungoje eksportuojanti valstybė, kiek besidžiaugtume vidaus rinkos atsparumu, esame priklausomi nuo to, kas vyksta išorinėse rinkose. Jei ten nebus spartaus atsigavimo, be abejo, mes tą pajusime eksporto srityje.