Taip, tiesa, gali jį greitai apšokti internete ir sužinoti, kad kiekvienas dešimtas „mažos“ planetos gyventojas pasižymi sutrikusia psichine sveikata. Ir ši žinia neturi nieko bendra su ta beprotyste, kuri sveiko proto sąskaita apžioja vis didesnes pozicijas lenktynėse dėl tikro ar tariamo progreso.
Jei tikėtume Pasaulio sveikatos organizacija, nuo psichinės sveikatos sutrikimų artimiausiais metais pasaulio gyventojai kentės labiausiai. (O vis dėlto gal ir yra šioks toks ryšys?..)
- Nesinorėtų tuo tikėti, tačiau akivaizdu, kad sutrikusių žmonių tampa vis daugiau... Kaipgi galėtume tai paaiškinti?
- Priežasčių galėtume rasti labai daug, ir viena iš jų būtų žmogaus ilgaamžiškumas, t.y. su juo susiję psichikos sutrikimai (pvz., demencija ir pan.), veikiantys psichikos ligų statistiką.
Kita vertus, mūsų dienomis, kai akcentuojamas individas, kai pabrėžiamas jo unikalumas bei reikšmingumas, itin daug dėmesio skiriama gyvenimo kokybei, vartojimui, - kitaip tariant, įsišaknijusio individualizmo visuomenėje greičiau pastebimos ir atpažįstamos įvairios asmenybės diskomforto būsenos.
Bet, ko gero, šiuo atžvilgiu vienas nerimastingiausių veiksnių - informacinių technologijų galia, žmogaus noras neatsilikti nuo naujausių jos pasiekimų, išsilaikyti jos diktuojamo gyvenimo ritmo rėmuose; tai sukelia nuolatinę įtampą, provokuoja pasimetimą bei agresiją. Apskritai žmonės šiandien tapo kur kas jautresni.
- Jūsų nuomone, tuo reikėtų džiaugtis?
- Galbūt sugrįžtame arčiau savęs, suprantame esą vieninteliai ir nepakartojami šioje Žemėje...
- Bet jautresnis sau nebūtinai esti jautresnis ir artimui? Galbūt tai yra paaiškinimas, kodėl artimo atžvilgiu šitiek bjaurasties išlieja žmonės rašydami komentarus internete?
- Mano nuomone, kiek kitokia yra tos „kanalizacijos“ priežastis. Kiekviename iš mūsų esama šešėlio, bjaurasties, - sakyčiau, brudo įvairiu pavidalu ir kiekvienas nuo jo ginamės vienu ar kitu būdu.
Kitaip tariant, kiekvienas turime tam tikrą valymosi sistemą. Vienas niekam nematant ir negirdint išsirėkauja kur girioje, kiti daužo bokso kriaušę ar kumščiuoja pagalvę, treti naudojasi progreso teikiamomis galimybėmis - kadangi informacinės technologijos leidžia likti anonimiškiems, - jie išsikeikia internete.
Jei pasaulis svetimas, tuomet galima spjaudyti, šiukšlinti ir jame tą bjaurastį didinti...
- Taip, bet skaitančiam tokia iškrova ne juokais gadina nervus.
- Pirmoji pagalba, jei drįsti skaityti bjaurastį, - humoro jausmas, antroji pagalba - supratimas, kad dalis žmonių turi teisę manęs, tavęs ar kito asmens nemėgti. Egzistuoja ir kultūrinė „kanalizacijos“ forma, kurią pasaulis atrado senų senovėje dar iki interneto... Tai maskaradai, kai kur trunkantys savaitę ar net visas dvi. Kodėl jūs manote lietuviškų Užgavėnių kaukės yra tokios - juo baisesnė, tuo gražiau?
- Mūsų laikų žmogus kaip niekad jaučia informacinį spaudimą - tai, ką jis gali susižinoti per vičvienaitę dieną, ko gero, viduramžiais nesužinodavo per metus. Šiandien jis nuolat mygiamas „gyventi čia ir dabar“. Prisipažinsiu, mane tai tiesiog siutina.
- Tai visiškai suprantama. Paimkime popieriaus lapą, jo kairėje pusėje parašykime „praeitis“, dešinėje - „ateitis“, per vidurį - „čia ir dabar“. Kiekvieną kartą akcentuojant „čia ir dabar“ patiriame spaudimą atmesti istoriją ir perspektyvą, t.y. ignoruoti kultūrinį sluoksnį, neišvengiamai sąveikaujantį su dabartimi.
Jeigu pabandytume nužymėtą popierių išreikšti šiandien pamėgtais skaičiais, optimalus laiko santykis būtų toks: praeičiai - 20, ateičiai - 30, o „čia ir dabar“ - 50 procentų. Ateitis, pasiglemžianti per daug dabarties, nusivylimo atveju prognozuoja psichikos sutrikimus.
- Greitos informacijos, greito maisto, greito malonumo epochoje yra prasmė kalbėti ir apie greito laiko žmogų, kai laikas prarandą tąsumą ir tampa fragmentuota grandine?
- Tai pasaulio tvarką diktuojančios ekonomikos, verslo instinktas: pelnas, pinigai, ir kuo greičiau. Čia vyrauja pagreitintas, tarsi suspaustas laikas, o kai persikeliame į kultūros sluoksnį, atsiduriame lėto laiko tėkmėje - čia ir dabar kalbamės apie mūsų užnugarį - žmones, įvykius, datas, reiškinius, remiamės prisiminimais, žiniomis, ir toji visuma mums padeda numatyti, kas bus ateityje.
Technologijos suteikia galimybę pašmaižioti pasaulio skyriais internete gana plačiai, tačiau greitis mums trukdo panirti į jo gilumas bei prasmes. Palyginčiau tai su melodija, kurią paleidžiame dideliu greičiu, - ji tarytum dingsta, lieka garsų kakafonija. Gyvenimo prasmės jausmas išsiskaido trupiniais, jis mažėja, nyksta...
- Kaip patartumėte gintis nuo greitojo laiko priespaudos?
- Tiesiog bandyti susiorientuoti laike, vietoje ir savyje. Budistų vienuolyne vienuolius tam skatina varpelis, suskambantis periodiškai nustatytu laiku: ar tu dabar esi su savimi, ar esi sąmoningas, ar orientuojiesi, kur, kokiame laike, kokioje vietoje esi. Kvietimas atsigosti kasdienybėje, išsinerti iš rutinos man patrauklus, ir visai ne dėl beribės meilės budizmui, bet dėl meilės sąmoningumui...
- Ir lėtam laikui?
- Ir lėtam laikui. Į jį nunirti galime bet kada, netgi trumpam pakėlę akis nuo kompiuterio, mobiliojo telefono į debesį, įstrigusį lange... Visuomet, kai visais pojūčiais pajuntame esą gyva jautri aplinkos dalis - kai kalbame su vaiku, kai skaitome knygą, kai važinėjamės dviračiu, žaidžiam šachmatais ar šnekučiuojamės su motina, kurią, beje, ir lankome ne taip dažnai...
- Daug kalbama, ir pagrįstai, apie technologijų pagreitintus procesus, tačiau žmogaus psichika, matyt, nepritaikyta tokiam nežmoniškam tempui, nes jei paimtume žmogaus radimosi versiją - jis evoliucionavęs milijonų milijonus metų?
- Jei pripažįstame evoliuciją, turime prisiminti, kad „išlipome“ iš vandens su disonansu - dviem trečdaliais vandens savo organizme (apie 71 proc.) ir patekome į aplinką (orą), kur judame visiškai kitu greičiu. Tad ne veltui mumyse vyksta „karas“ - eiti oro greičiu ar eiti vandens greičiu, meditatyviai, kaip rytmetį eini gatve, pasidairydama, žalia šviesa dega ar raudona, kai eini taikoje su savimi.
Šiuolaikinis pagreitėjimas yra žmonių sugalvotas, istoriškai nulemtas pagreitėjimas „čia ir dabar“. Ir jeigu per aštuonias valandas lėktuvu atsiduriate kitame pasaulio krašte, prireikia laiko, kad jūsų organizmas „nusileistų ant žemės ir vėl nueitų į harmoningus vandenis“.
Pagal patriarchalinę liniją, greičiui imlesni vyrai, karus kariavę ir laimėję „geležimi“ (kalaviju), moteris gi iš prigimties arčiau žemės ir vandens - ji turi išnešioti kūdikį visus devynis mėnesius.
- Ko verta tąsyk šiuolaikinių propagandistų kova prieš lyčių stereotipus bei jų vaidmenis, nulemtus anatomijos?
- Aš manau, kad pasaulis suka šių kraštutinumų išlyginimo link, - klausimas tik, kiek, kokiu lygiu. Juk greitis reikalingas, bet reikalinga ir ramybė. Reikalingas balansas, darna.
- Argi logiška siekti, kaip, tarkim, Airijoje, kad tiksliųjų mokslų profesorių vardai pirmiausia būtų suteikiami moterims?
- Chaoso yra visur. Labai sunku ant krašto būnant neperlenkti lazdos. Vis tiktai dėl tokio, anot jūsų, alogiškumo, karų yra mažiau, ir tai gerai.
- Galėtumėt pasakyti bent vieną atvejį, kai lyčių nelygybės (nekalbu apie nelygybę karjeros ar atlygio už darbą srityje) problema būtų išprovokavusi neurozę?
- Žinot, žodis „ūdyti“ ir „ūdijamas“ mažiau populiarūs, bet nuolatinis ūdijimas tiek vyro, tiek moters turi pasekmių. Šiuo atžvilgiu man norėtųsi, kad būtų daugiau lygių teisių ir mažiau „ūdijimo“ tiek vienos, tiek kitos lyties atžvilgiu.
- Vis dėlto sakyčiau, kad didžiausia nūdienos problema yra ne lytiškumas, kuo verčiama mus patikėti (akivaizdus psichologinio ir informacinio spaudimo pavyzdys), bet globalus visuomenės vienatvėjimas, Lietuvoje paaštrintas emigracijos, ir nerealizuojamas bendruomeniškumo ilgesys.
- Pabandysiu atsakyti metafora. Įsivaizduokime krūmą, kuris užaugo ir jam atėjo laikas pasidalinti - kitu atveju jis pradės skursti, vysti. Poreikis dalintis iš karto sukelia konfliktą, nes dalijimosi skausmas yra nykus. Bet jis neišvengiamas, - tai sakau turėdama galvoje ir emigraciją.
- Argi tas „krūmas“, vardu Lietuva, dėl to nepradėjo nykti?
- Jis - ir pasidalijęs, ir išsidalijęs, ir ieškantis kur prigyti, bet esmė - norintis stiprėti...
- Guodžiantis beprotybe, kad ten, kur koją nukelia lietuvis, - Lietuva?
- Ne. Kad pasaulis tampa mažesnis, pažįstamesnis ir arčiau tavęs.
- Manote, nuo to lietuviui turėtų būti ramiau?
- Ir ramiau, ir liūdniau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą